Raidės vyzdžiuos

Neskubėk nusimest tu apsiausto palaikio, bet šilto,
Kol ugnies neįžiebs seno aukuro gedinčios įsčios,
Kad laukimas svaigus vėlei krūpčiotų, atsaku giltų
Ten ant kelio kančių pilku akmeniu aikčiojant grįsto.

Nebijok apžavų mano žodžių,  kurių negirdėjai,
Balsas tyruos nuslops, nes atsakymą iškošė laikas,
Nors aš tau nesakiau,  mintyse tik be garso aidėjo,
Išmintis ir tiesa, bet jomis mus viliojo be  saiko.

Naktyje žvėrys miega ant atsainiai pakloto kraiko,
Žiba akys vilkų lyg ugnys, tarsi deglai tamsoj prieš rytą,
Ištuštėja pilni vagonai, ryšelius žmonės laiko,
Saulės diskas aukštyn pakyla ir dangum tarsi laimė ritas.

Man sugrįžt iš nakties žadėjai, pažadai pažadais ir liko,
Vaivos juosta spalvom sutvisko virš žaliai nudygsniuoto  lauko,
Duoki leteną, mano drauge, paprašiau aš baikštaus skaliko,
Kol danguj debesų apklotai saulėj mainos ir narsiai plauko.

Mano rankos išaudžia raštą, jį seniai atpažint mokėjai,
Raidės mažos, jos telpa vyzdžiuos, jas išnarsto danguj kregždutės,
O tenai ramunėlių pievoj  kausto žirgus jauni žokėjai,
Kaip gerai, kad sapnuose mano atidėjai vėlyvą pjūtį.