Rožė ir antpirštis

nubudau naktyje dar gerai nesupratęs kelintą
vėl sutampa širdies ir vėluojančio laikrodžio dūžiai
tai knyga valandų kada pažeme velkas ir krinta
ne viršeliai odos – vien tik tavo šilkiniai drabužiai

kurie šiugžda nelyg lapų audeklu ankstūs rugsėjai
tu žvelgi ten aukštai kur Jupiteris nuveja jautį
ir siūruoja linai – juos mėnulio paviršiuj pasėjai
ir turbūt vėl mąstai kaip reikės jų gyvybę nupjauti

kol stovėjai nuoga kol daireisi šio kambario celėj
mano akys greičiau prie tamsos ir nuogumo priprato
kam tą prieblandų metą į plaukus palaidus suvėlei
tiek pamėklių vėlių kurios peržengė amžiną ratą

jos vis kužda keistai kalbėtų medinį rožančių
o galbūt net šnabždėtų žiauriausią būties prakeikimą
bet naktis ši skirta jau ne mūsų maldoms ir ne kančiai
tiktai stygom kurios nuo tylėjimo smarkiai užkimo

tai tikriausiai jutai vos atslinkus į mano vienutę
ir bridai vis gilyn kad sudrumstumei manąjį miegą
nežinau kiek nakties mums dar liko čia dviese pabūti
bet jaučiu lengva šiurpą kuris tavo oda nubėga 

mėnesienos šviesa ima lūžti pro skaidrų ažūrą
ir susminga į kūną kaip geismo nematomos ietys
kai iš giedro dangaus melsvos akys į mudu sužiūra
kur apglėbę pušis ima debesys švelniai mylėtis

gal tai sapnas sapne kuriame nieko kito nebuvo
miego dulkės ir tiek iš pajudinto seno romano
gal ir mus kaip knygas jau iširusiais puslapiais siuvo
rožiapirštė aušra - - -
                                      tavo virpantį kūną prie mano