.
seilės karčios neišgertosios upės apsalo
aukščio bijantys paukščiai plaukuose susisuko lizdus
iš gergždžiančios gerklės bitės išskrenda
pro nesuteptus
durų vyrius
kiek pravirose burnose peržengę
vos pravirų lūpų slenkstį
paleistieji nuo ritės žodžiai
vandens puta plakasi
it sunkūs batai į grindinį beprotybė į sienas
ir nei pienas į sviestą
neįkandamas sanskritas
varnos lyg skerdžiamos viršum žydkapių krankia
šerkšnas peilius galanda
šaltis pažeme slinkdamas kopia į kalvą
ir kandžioja išdžiūvusios obels rankas
tris kartus nusispjauk skersai plentą
plačiai išsižergusiam sprindyje
neišmatuojamas jokiomis virvėmis
geltonumas palaukių – štai iš kur
taip nelauktai prasideda kelias į indiją
perbėgęs nugarą mus pasiekė gandas
piktesnis už gandro kalenimą virusas
jog laikas eina ratu kad ir ko besiimtum
ir ne mes jį užbūrėme – ratai sukasi ratu
apvirtusio amžinybės vežimo
menčių pakalnėse išskobę po duobę
mes esame pasiruošę ilgą laiką žiemoti
šį snieguotą gegužį susikūrę po laužą
lyg priesaikas nuo padūmavusių
akių langinių saulės spindulius laužysim
pamirškite valandas laikrodžiai tiksi būgnais
saulė vos patekėjusi nesileidžia
bet krenta į jūrą
kandeliabrai kaštonų baltojo vaško žvakės
pražydusios alėjose užsidega
ir liepsnoja – sėdėdami aplink ugnį ant kailių
įsisupę į skrandą
mamutų medžiotojų urvuose mes vėl
lyg pasaką iš sūkurio sekame
paskui krentančių lapų bandą