Rašyk
Eilės (73050)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Mėnulio ašaros žvaigždėm po tamsų dangų išsibarsto
Visi kas netingi duris į jo širdį varsto
Be gailesčio, be rūpesčio visas gėles išmindo
Ir jiems nesvarbu, kad visą tai vien tik skausmą gimdo
O užtemus mėnesienai net ir šešėliai miršta
Sustoja laikas, tamsoje laumės niršta
Kas pradangino jų šviesą?
Ir paslėpė po nakties paklode tiesą
Žvaigždės žiba, bet šviesos jų neužtenka
Šaltoje melo upėje pasroviui plaukti tenka

Rūkas temdo akis ir vėl klaidina
Rytui išaušus saulės šviesą pradangina
Šešėliai vėl atgyja ir medžiai neatrodo nebylūs
Girdisi jų pokalbiai tylūs
Laumės žino, kad jie sako tiesą:
„Tik užsimerkus pamatysi šviesą“.


13. 05. 2020
2020-05-13 22:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-14 12:55
tictac_it
Gal toks užmanymas čia - naudoti primityviausią rimą, kaip kokių trubadūrų :) bet skaitosi nesmagiai, gal kur scenoje, palaikant intonacijoms ir mimikai ... hmm  2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą