šviesa

Mėnulio ašaros žvaigždėm po tamsų dangų išsibarsto
Visi kas netingi duris į jo širdį varsto
Be gailesčio, be rūpesčio visas gėles išmindo
Ir jiems nesvarbu, kad visą tai vien tik skausmą gimdo
O užtemus mėnesienai net ir šešėliai miršta
Sustoja laikas, tamsoje laumės niršta
Kas pradangino jų šviesą?
Ir paslėpė po nakties paklode tiesą
Žvaigždės žiba, bet šviesos jų neužtenka
Šaltoje melo upėje pasroviui plaukti tenka

Rūkas temdo akis ir vėl klaidina
Rytui išaušus saulės šviesą pradangina
Šešėliai vėl atgyja ir medžiai neatrodo nebylūs
Girdisi jų pokalbiai tylūs
Laumės žino, kad jie sako tiesą:
„Tik užsimerkus pamatysi šviesą“.


13. 05. 2020