Gana geltonio – lyg alyvuogių aliejuj
trumpai ir ant liepsnos lėtokos
klevų paskrudinta rudens alėjoj,
dar pervargusio vario – to, kas
pagardina regėjimą – žiupsniu, bet saikas
privalomas, praturtinta, ir matos,
kaip toliai išskaidrėja nevisai, kas
netirpu išbrinksta jūrose arbatos
žolių, kiti dažai su trūkčiojančiu pulsu
ir įtampų dugnais, jų blizgios plėvės
tegul sau plyšta ir tegul su
rūkais virš upės liejasi, šalia vės
orai labiau, tolyn stipryn, kai
šalnas tikrasis šaltis pagaliau keis,
žalumas atiteks juodajai rinkai
ir medžiai rodysis vienplaukiais.