Rašyk
Eilės (73049)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Dumbldoras žiūri į jį labai atidžiai, nenuleisdamas akių, net nemirksėdamas, ir nors Tomas nepakelia galvos nuo savo rankų, vis tiek kažkur šone mato boluojančius baltymus. Visada galima pajusti, kai kažkas į tave žiūri, net jeigu to nematai.

Jis vėl sėdi direktoriaus Dipito kabinete.

- Kaip tu tai padarei? - vėl klausia Dumbldoras. Jis stovi Dipitui prie šono ir pastarąjį pusvalandį svaidosi įvairiausiais kaltinimais. Dipitas sėdi savo kėdėje išsiblaškiusiu žvilgsniu dėbčioja kažkur į šoną.

- Jau sakiau, kad nieko nedariau. Nežinau, kas nutiko. Gal jai kokia alergija ar kas...

- Tai buvo nuodai, - pertraukia vaikiną Dumbldoras. - Tu pavaišinai panelę Blek Tomai, tu vienintelis ten buvai kartu su ja, ji išgėrė visą taurę, o tu net neparagavai. Atleisk, bet į galvą peršasi tik viena išvada.

Tomas pagaliau pakelia galvą, žiūri čia į Dumbldorą, čia į Dipitą, stengiasi atrodyti ramus, nekaltas ir nesusijaudinęs.

- Profesoriau Dumbldorai, pats pagalvokit, iš kur aš galėjau gauti nuodų mokykloje niekam nepastebėjus? Kodėl man kaltinate dėlto, ko nepadariau? Ir kodėl gi aš norėčiau Felicijos mirties, juk ji mano draugė?

Dumbldoras atrodo ramus, ramesnis negu Tomas, todėl ir jo balsas skamba tvirčiau, įtikinamiau.

- Aš nežinau, kodėl tu galbūt norėjai padaryti kažką tokio, Tomai. Tikrai tavęs niekuo nekaltinu, bent jau tol, kol neturime įrodymų. Aš nežinau, kodėl žmonės žudo kitus žmones, kodėl burtininkai burtininkams pavydi ir kodėl be blogio neegzistuoja gėris. Bet tu vienintelis įtariamasis.

Dipitas staiga pabunda iš savo transo ir visas išraudęs kaip burokas pradeda akimis laksčioti nuo Dumbldoro prie Tomo.

- Bet... Bet juk tai visiška nesąmonė, Dumbldorai..! Kaip tu manai, kokiu būdu berniukas būtų galėjęs tai sugalvoti, išvis, taip padaryti? Man tai skamba visai neįtikinamai..!

- Tai gal tuomet jūs tai padarėte, profesoriau? - mandagiai, šaltakraujiškai Dipito paklausia Dumbldoras. - Berniukas juk gavo tą gėrimą iš jūsų.

- Ži.. žinoma ne, ką čia šnekate, Dumbldorai...

- Tuomet tikriausiai jums patiems teks įminti šią mįslę, - taria Dumbldoras. - O dabar atleiskite, man metas eina.

Ir jis išeina, metęs paskutinį rimtą ir išmintingą žvilgsnį į Tomą, tarsi bandydamas dėl kažko įspėti, bet Tomas nesupranta, dėl ko.

Jiedviem likus dviese direktorius susiraukšlėjusiais pirštais pasitrina nuvargusias akis, sunkiai atsidūsta.

- Netikiu tuo, ką sako profesorius Dumbldoras, Tomai. Mums pasisekė, kad mergaitė gyva. O tu... Tau nereikia dėl nieko jaudintis, mes viską ištirsime, viską išaiškinsime, tau viskas bus gerai.

Tomas žiūri į Dipitą ir netiki juo. Netiki, kad viskas gali taip paprastai pasibaigti. Jo kairiosios rankos mažasis pirštas ima nevaligai drebėti, Tomas bijo blogiausio - kad jį išmes iš mokyklos. Net jei direktorius jo pusėje.

Nors nėra jokios kitos pusės, tik jo.

- Dėkui, direktoriau, kad manimi tikite. Man tai labai daug reiškia.

- Baik jau, vaike. Tik visiškas kvailys galėtų tikėti, jog tu ką nors tokio sugebėtum padaryti. Net profesorius Dumbldoras, žinai, nemanau, kad jis iš tiesų tiki tuo, ką sako. Jam tiesiog reikia rasti racionalų paaiškinim, ir tiek. Tačiau magijos pasaulyje retai kada viskas išaiškėja taip, kaip tikėtasi, retai kada įvykius galime logiškai suskirstyti ar racionaliai paaškinti. Na, o dabar bėk į ligoninę aplankyti savo draugės, jai dabar tavęs reikia labiau nei kieno nors kito.

Tomas linkteli ir išeina. Jam svaigsta galva, jis bėga į savo miegamąjį, išsiima iš savo lagamino uždraustąją knygą ir ima karštligiškai ją vartyti, nežinia ko ieškodamas. Kai nieko neranda, sugrūda knygą atgal į lagaminą. Vaikinas supranta, kaip netolygiai ir trūkčiojamai kvėpuoja, tik tuomet, kai jam ima skaudėti krūtinę. Jis atsisėda ant savo lovos ir pabando susikaupti, tiksliai prisiminti, kaip viskas nutiko. Buvo ankstus rytas, bet jis nemiegojo visą naktį, tad dabar juto, kad visi vakarykščiai prisiminimai apgaubti rūku, tas rūkas skverbiasi į Tomo kūną pro nosį, pro ausis, visiškai užgoždamas tai, ką jis apie save žino.

Kai įeina į ligoninę, Tomas pamato daugybę mergaičių, apspitusių vienintelę užimtą lovą. Jos visos tyliai šnabždasi tarpusavyje, kai kurios net laikosi už rankų, - visos klastuolės - tad įėjęs Tomas pasijunta nejaukiai, tarsi būtų atėjūnas, užklydęs į salę, ant kurios durų užrašyta „Įeiti draudžiama“, ir tapęs liudininko kažko keisto, nesuprantamo, netgi kraupaus, ko jam buvo nevalia išvysti, staiga visas nerimas dėl to, kas jam dabar bus, išnyksta, prie tų ratu susispietusių ir kažką viena kitai tarsi gyvatės bešnabždančių mergaičių jis pasijunta taip, tarsi dabar labiau už viską norėtų kuo greičiau dingti. Tačiau klastuolės jį išgirsta (jo kvėpavimą, jo planaknčią širdį, gal užuodžia jo baimę, o gal tiesiog išgirdo atsidarančias duris) ir atsisuka. Pasimato, kad jų veidai - visai normalūs mergaitiški veidai, be jokių gyvatiškų akių ir dvišakų liežuvių. Pasirodo, kad tų mergaičių ne taip jau ir daug, viso labo keturios - dvi Felicijos kambario draugės ir dar dvi mergaitės, kartu su Tomu lankančios apsigynimo nuo juodosios magijos kursą. Jų veidai liūdni, viena geriausių Felicijos draugių Rozali net apsiašarojusi, išvydusi Tomą ji visai neatrodo pikta, prieina prie jo, apkabina ir verksmingai sako:

- Kaip gerai, kad bent tu sveikas...

Kitos mergaitės priena prie jo, taip pat užjaučiamai patapšnoja per petį, palaiko už rankos ar sušnabžda paguodos žodį į ausį, ir tas kraupus nesuprantamumo ir draudžiamumo jausmas vėl sustiprėja.

O gal jos tiesiog labai nerimavo dėl Tomo. Gal jos tikėjo, kad jiedu su Felicija labai geri draugai ir manė, kad jam labai liūdna dėl to, kas nutiko, gal džiaugėsi, kad ji nepasinuodijo. Bet nuo tokių minčių jam nepasidarė geriau.

Pagaliau jis išvydo Feliciją - ji buvo gyva, sąmoninga, žiūrėjo į Tomą abejingai ir kažkaip kitaip - šitaip į jį dar nėra žiūrėjusi. Baigusios savo paguodos apeigas mergaitės išeina, palieka Tomą su Felicija vienus. Ir kai jie lieka vieni, Tomas jau nebesijaučia taip, tarsi žiūrėtų į kažką, kojam nevalia išvysti; dbara jis paprasčiausiai nežino, ką sakyti.

- Felicija, man labai gaila... Aš nenorėjau... Aš nežinojau... - prabyla jis, bet persimainiusi merginos veido išraiška priverčia jį nutilti. Tik dabarjis pastebi, kokia išbalusi yra Felicija, kokie pajuodę jos paakiai, sutinusios lūpos ir išsiplėtusių kraujagyslių išvagoti akių baltymai. Ji žiūri į jį nedraugiškai, piktai, netgi su žiupsneliu kažkokios keistos baimės.

Jam nepasidaro jos gaila. Jam negaila ir savęs. Jis tik jaudinasi dėl to, kas nutiks jam.

Jis tyli. Kelias minutes tvyro įtempta tyla. Toks jaumas, tarsi Felicija norėtų jį savo piktu žvilkgsniu išvaryti iš palatos.

- Manai, kad nežinau, kodėl tai padarei? Manei, kad nesuprasiu? O gal galvojai, kad mirsiu ir nespėsiu niekam papasakoti?

Jos balsas silpnas, tylus, aidintis tyloje. Tačiau nuo to jos žodžiai Tomui netampa mažiau svarbūs.

- Kodėl manai, kad aš tai padariau? - klausia jos vaikinas, nors ir supranta, kad nėra jokios prasmės teisintis - vis tiek juo nepatikės.

- Tu nori mane nužudyti, nes bijai, kad kam nors išpasakosiu tai, ką žinome tik mudu. Bijai, kad kam nors papasakosiu, ką padarei, nes aš vienintelė žinau viską tiksliai taip, kaip buvo. Nepasitiki manimi, nors tada ir pažadėjau, kad niekam neprasitarsiu...

Tomas sugniauža rankas. Tuomet susiranda kėdę, pasideda ją prie pat Felicijos lovos ir atsisėda.

- Ar kam nors sakei?

Felicijos akys prisimerkia, šnervės išsiplečia, ji sunkiai nuryja susikaupusį pyktį ir šiek tiek patogiau įistaiso, iš skausmo jos veidas net persikreipia.

- Ne, - galiausiai pro sukąstus dantis ištaria ji.

Kelias sekundes Tomas atidžiai tyrinėja jos veidą, ir įsitiknęs, kad ji tikrai niekam nieko nepapasakojo, sako:

- Felicija, numanau, kaip keistai tau dabar visa tai gali atrodyti, bet aš tikrai neapnuodijau to vyno, kurį gėrėme, ir pavaišįinau tave tikrai nenorėdamas tau pakenkti...

- Nori pasakyti, vynas, kurį gėriau, aš... - pertraukia jį mergina.

Vaikinas giliai įkvepia.

- Gali būti, kad visa tai tiesiog nelaimingas atsitikimas. Tu mano draugė, Felicija. Nepamiršk to.

Rodos, merginos pyktis vis neatslūgsta. Ji žiūri į Tomą, bet jo nesiklauso, netiki nė vienu jo žodžiu.

- Tu neturi draugų. Tu visuomet kažką slepi. Aš tavęs nežįstu, nežinau, kas esi ir ką sugebi. Ir nenoriu sužinoti. Gali nesijaudinti, aš nieko niekam nesakysiu. Nenoriu, kad kitą kartą tau pavyktų mane pribaigti. Pasistengsiu, kad kitam kartui progos neatsirastų. Prašau, išeik. Ir jei tavyje dar yra nors bent kiek žmogiškumo, daugiau nebeateik, kitaip aš negalėsiu ramiai miegoti.

Tomas pasiduoda. Dabar jau supranta, kad jam nebepavyks nieko įrodyti. Visiškai nieko.

Išeina.

Nors jis net nežino, ar yra ką įrodyti. Savo atmintimi daugiau pasitikėti nebegali.
2020-05-03 12:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-03 16:37
Miam
Baisu ir skaityti kas dabar dedasi mokyklose, tikrai labai katastrofiška padėtis yra. Gerai bent, kad karantinas geresnius vaikus atitraukia nuo lankymosi ten, bet jei blogieji irgi neis ir neišsinuodys ten kol jis baigsis pagerėjimo vis tiek negalime tikėtis...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-03 15:21
gogo
Savo atmintimi daugiau pasitikėti nebegali. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą