Rašyk
Eilės (73050)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kelias ateinančias dienas savo naująją seną knygą Tomas turi vartyti paslapčiomis, tuomet, kai Eiveris su Lestreindžu miega arba jų nėra miegamajame. Pasirodo, knyga yra ne tik kai kas pavojingiau, bet ir daug įdomiau negu jis manė. Joje vaikinas randa kai ką intriguojančio, tai apie ką pamokose niekas nė neužsimindavo, bet labiau už viską jį intriguoja skyrius pavadinimu „Nemirtingumo paslaptis - horokrusai“, deja, didžioji šio skyriaus dalis išplėšta, tad Tomui lieka pačiam išsiaiškinti, kas gi tie nemirtingumą suteikiantys horokrusai ir kaip jie veikia. Taigi bandydamas tai išsiaiškinti Tomas dieną naktį skaito tą knygą, bando ieškoti užuominų apie horokrusus tarp eilučių, o pakeliui suranda ir negirdėtų pavojingai skambančių kerų bei kraupiai baisių apeigų aprašymą, kurie Tomo sieloje sukelia tokį didelį smalsumą, kad jis pamiršta, jo išvis kada nors jaudinosi dėl to, kas esąs; pamiršta tai, kas nedavė jam ramybės ir dėl ko jis buvo nuėjęs net pas Hagridą. Knyga apie juodąją magiją užvaldo visas jo mintis.

To šeštadienio, kai turėjo įvykti pakartotinės kvidičo varžybos tarp Klastūnyno ir Varno Ngo koledžų, Tomas pabunda vėliau nei įprastai, nes visą naktį skaitaliojo savąją knygą, tad į Didžiąją salę jau beveik bėgte bėga, kad galėtų pasikalbėti su Kaspijanu ir dar, matyt, jam teks ir Felicijai palinkėti sėkmės. Iėjęs į Didžiają salę Tomas dėkoja aukščiausiajai jėgai, kad ten beveik iš karto randa Kaspijaną, geriantį arbatą ir skaitantį laikraštį. Jis girdi ir Felicijos balsą, sakantį įkvepiančią kalbą Klastūnyno kvidičo komandai, bet nepasisuka su ja pasisveikinti. Nieko nelaukdamas Tomas prieina prie būsimojo išminčiaus, pasisveikina ir atsisėda priešais jį. Kaspijanas pakelia akis, šypteli ir vėl nudelbia žvilgsnį į savo skaitalą.

- Taigi pagaliau pabudai, - lyg tarp kitko sako Kaspijanas. - Jau maniau, kad nebepabusi. Ar geriau jautiesi?

Tomas sutrinka dėl tokio tiesmukumo, bet negi jis manė, kad niekas nieko nepastebėjo, ypač, kad to nepastebėjo Kaspijanas, turbūt vienintelis likęs ateities išminčius?

- Taip, aš... jaučiuosi geriau.

- Matosi.

- Palauk, negi tu manęs laukei? - klausia Tomas.

Kaspijanas sulanksto laikraštį padeda jį į šoną ir įsižiūri į Tomą - dabar visas dėmesys skirtas jam.

- Ne, aš tik norėjau, kad mane surastum, pamaniau, kad tau manęs reikia, - ištaria. - Beje, ar tau manęs reikia?

- Na, aš norėjau su tavimi pasikalbėti dėl kai ko svarbaus, labai svarbus, bet tu neturi niekam apie tai prasitarti, nes kai kurie žmonės gali tai palaikyti nusikalstama propaganda ar dar kuo nors nepadoriu, bet man reikia tavo patarimo, esu tikras, kad niekas kitas už tave geriau neišmano tokių dalykų. Bet... iš kur tu žinai?

Kaspijanas šypteli.

- Aš nežinau, - sako. - Ir kiek nusikalstama iš tiesų gali būti tai, apie ką nori man papasakoti?

Tomas giliai įkvepia.

- Visų pirma, aš noriu tavęs paklausti, o ne tau papasakoti. Antra, tai labai nusikalstama veikla, dėl to mane, mus abu net galėtų išmesti iš mokyklos. Bet neišmes. Tu esi išminčius, o aš pasirūpinsiu, kad niekas daugiau apie tai nesužinotų.

Kaspijano veidas tampa rimtas ir susikaupęs, jo žvilgsnis susimąstęs, o iš į priekį palinkusio galima suprasti, kad jam tai labai įdomu.

- Na, gerai, - taria išminčius. - Sakyk.

Tomas vogčiomis apsižvalgo, kad niekas jo nenugirstų ir palinksta vos vos arčiau, kad Kaspijanas galėtų geriau jį girdėti.

- Prašau, papasakok, ką žinai, apie horokrusus.

Kaspijanas tyli, jo veidas nematyti jokių emocijų, tik pirštai kiek virpteli, o akių lėliukės susiaurėja.

- Horokrusas... horokrusas padeda tapti nemirtingu...

Tomo širdis praleidžia vieną dūžį, o tada ima plakti greičiau.

- Kaip? - klausia jis.

Kaspijanas kelis kartus sumirksi ir pirmąkart jis atrodo toks sutrikęs.

- Turi nužudyti, - tyliai, bet tvirtai pasako.

- O kaip tai veikia? - vėl klausia Tomas.

Kaspijanas primerkia akis ir sučiaupia lūpas - Tomas dar nėra jo matęs taip priešiškai nusiteikusio.

- Mums nederėtų apie tai kalbėti. Niekas neturi būti nemirtingas, tai prieštarauja visiems įmanomams dėsniams.

Tomas žiojasi kažką sakyti, bet taip nieko ir nepasako, nes jam už nugaros pasigirsta...

- Labas, Tomai. Negi nepalinkėsi man sėkmės?

Tomas atsisuka ir pamato skaisčiai it saulę atspindinti jūra besišypsančią Feliciją, kuri apsivilkusi Klastūnyno kvidičo komandos aprangą, ant jos užsisegusi kapitonės ženklelį, aštriai nužvelgia Tomą vos tam atsisukus, bet tuomet staigiai it pistoletą savo žvilgsnį nutaiko į Kaspijaną.

Tomas iš visos širdies trokšta, kad ji apsisuktų ir dingtų.

- Sėkmės, - pro sukąstus dantis iškošia vaikinas. Bet Felicija į jį nebežiūri.

Ji kreipiasi į Kaspijaną:

- Tu tas keistas vaikis, ar ne? Tavo tėvas išminčius?

Tomas atsisuka pažiūrėti į Kaspijaną, bet jo veide tik mandagi šypsena, o akys neišduoda jokio erzelio. Jis tik linkteli.

- Atrodo, mes kartu lankome vudu, - sako.

- Na, visi apie tave labai daug kalba. Apie tave ir tavo sugebėjimus. Gal galėtum man paburti?

Tomas netiki savo ausimis ir niekuomet net neįsivaizdavo, kad grynakraujė Blek galėtų būti tokia nemandagi ir net akiplėša. Tuo tarpu Kaspijano veide nekrusteli nė raumenėlis.

- Atleisk, bet negaliu tau paburti, - mandagiai atsako jaunasis išminčius.

Šypsena dingsta iš Felicijos veido, o akys susiaurėja.

- Kodėl gi ne? - kiek garsiau paklausia ji, balse vos vos pasigirsta pykčio gaidų.

Ignoruodamas klausimą, Kaspijanas tęsia:

- Paburti negaliu, bet galiu duoti tau patarimą - saugok burną.

Dabar jau Felicijos akys - taip pat ir šnervės - išsiplečia.

- Ką?

- Saugok. Burną.

Ir taip pat ramiai besišypsodamas, tarsi šiame pasaulyje nebūtų nė menkiausio rūpestėlio, Kaspijanas atsistoja, kreipiasi į Tomą: „Tikiuosi, kad daugiau šia tema diskutuoti neteks. „ ir išeina iš salės.

Felicija ir Tomas akimis nulydi Kaspijaną ir dar kelias akimirkas lieka apstulbę, Felicija giliai įkvepia, kažką pasako Tomui, bet jis jos negirdi ir, galiausiai, su visa savo kvidičo komanda išeina iš salės. Tomas skuoste nuskuodžia į savo miegamąjį ir iškrapšto brangiąją knygą iš palovio, dar kartą karštligiškai ją perverčia, bet neranda beveik nieko naujo - nieko, kas atsakytų į jo klausimą. Tuomet padeda knygą atgal ir eina ieškoti Kaspijano - šįkart prirems jį taip, kad nebus kaip išsisukti. Deja, niekur jo neranda. Atsiduria aklavietėje ir nebežino, ką daryti.

Nežinia, kokiai savižudikiškai minčiai šovus į galvą klastuolis nusprendžia nueiti pas profesorių Dumbldorą - gal nori jo pasiklausti apie horokrusus, nors tai tikriausiai labai kvaila idėja, gal nori su juo pasikalbėti apie tai, kaip įprastoje bibliotekos vietoje atsiranda uždraustos knygos, o gal ruošiasi prisipažinti, - dėl ko? - niekas nežino. Laimingo atsitiktinumo dėka Dumbldoro nėra nei jo kabinete, nei niekur, kur jis įprastai leidžia laiką. Tad galų gale atgavęs bent lašelį sveiko proto, kurį pastarąją valandą buvo praradęs, jis daugiau nebeieško Dumbldoro, grįžta į savo kambarį ir galvoja.

Jis guli lovoje. Galvoja. Pasiima į glėbį tamsiąją knygą. Vėl galvoje. Žiūri į lubas. Galvoja. Su kuo dar galėtų apie tai pasikalbėti, jei ne su Kaspijanu? Kas dar pakankamai kompetetingas galėtų ramiai, be išankstinio nusistatymo ir nesmerkdamas jį išklausyti? Jokie veidai nešmėžuoja jaunuoliui prieš akis. Jokie vardai neskamba jo ausyse. Jis neturėjo nieko - visiškai nieko - su kuo galėtų pasikalbėti. O nežinant, ką darai su savo siela, labai lengva ją visai sunaikinti, tad jam žūtbūt reikia išsiaiškinti, kaip viską padaryti teisingai ir ar išvis tai įmanoma padaryti teisingai.

Po geros gulėjimo bei galvojimo valandos Tomui ima spengti ausyse, jis išgirsta beveik negirdimus garsus už Klastūnyno bendrojo kambario durų ir pasilenkęs staigiai paslepia savo knygą mažajame lagamine po lova - ne pati geriausia vieta slėpti tokius objektus, bet niekas po jo daiktus vis tiek nesiknaisios, nebent turės dėl ko įtarti - ir kaip tik tada Tomas jau labai aiškiai išgirsta, kaip į bendrąjį kambarį įvirsta krūva mokinių, apimti euforijos jie kažką šūkauja, bet visi šneka vienas per kitą ir taip reiškia savo emocijas, kad nė vieno atskiro žodžio neįmanoma suprasti.

Tomas išeina iš savo miegamojo galvodamas, kaip pasiteisinti, jog nestebėjo kvidičo rungtynių, vis tik išėjęs tuoj pat supranta, jog to pasiteisinimo visai nereikės, kadangi niekas nekreipia į jį nė menkiausio dėmesio. Dabar vaikinas pagaliau supranta, ką tie žmonės skanduoja - KLASTŪNYNAS - TAI JĖGA! - ir tai gali reikšti tik Klastūnyno pergalę rungtynėse su Varno Nagu. Tomas mato, kaip visa Klastūnyno kvidičo komanda (jos nariai jau persirengę į mokyklinę uniformą) džiaugiasi ir krykštauja pačiame bendrojo kambario viduryje, atmušėjas ir gynėjas laiko iškėlę komandos kapitonę visiems virš galvų, o toji garsiai visiems šneka dar vieną įkvepiančią kalbą, šįkart apie tai, kaip sunkus darbas visada atsiperka, o aštriu protu ir užsispyrimu galima sustabdyti bet kokią neteisybę ar konspiraciją.

- Atsiimu visus blogus žodžius, kuriuos sakiau ją apibūdindamas. - Tomas šalia kairėje pusėje išgirsta Lestreidžo balsą. - Aš kaip ir klydau.

Pasigirsta ir Eiverio prunkštelėjimas.

- O aš visad tikėjau, kad ji mūsų koledžui kažkada iškovos pergalę...

- Ne, netikėjai!

- Tiesa, netikėjau, bet... jau pačioje šiandienos rungtynių pradžioje buvo aišku, kas laimės..!

Tomas pasuka galvą ir pamato nerūpestingai į mūrinę sieną atsirėmusį Lestreindžą bei šalia jo stovintį Eiverį. Stengamasis būti nepastebėtas vaikinas prieina prie judviejų. Eiveris pamato jį pirmasis:

- Ei, drauge, kur buvai? - klausia jis. - Pasigedom tavęs.

Lestreindžas nusišypso.

- Aikštėje buvo tokių kaskadinių šuolių, kad radom iš ko pasijuokti.

- Aš buvau... pas Dumbldorą.

Kadangi profesorius Dumbldoras nestebėdavo nė vienų rungtynių, kuriose nedalyvavo Grifo Gūžta, Tomui atrodo, kad tai saugus ir nekaltas melas.

Lestreindžas suprunkščia.

- Jis ir vėl tave prispaudė, a? Tu ne vienintelis neapsikenti to bjauraus senio. Kas jam darbo, ką tu darai ar kaip jautiesi? Čia, mokykloje jis jau turi darbo, tai tegul ir dirba, o ne kaišioja nosį į svetimus reikalus...

Tomas pritariamai kažką numykia.

- Taigi, - po kiek laiko bandydamas nukreipti bendraklasių mintis nuo savęs ir Dumbldoro prabyla Tomas. - Mes pagaliau laimėjome.

Eiveris palinčioja.

- Taip, pagaliau...

Ir taip jie toliau trise nebyliai stebi pergalės spektaklį. Po beveik valandos klastuoliai pamažu ima skirstytis, tiesa, euforija vis nenuslūgsta, net išėję iš bendrojo kambario į koridorių, Didžiąją salę ar į savo miegamuosius jie dar susijaudinę aptarinėja rungtynių smulkmenas, vienoj ar kito Klastūnyno komandos nario sumanumą, taip pat į šuns dienas išdėdami visa, ką darė Varno Nago koledžo žmonės. Bendrajame kambaryje galiausiai lieka tik pavieniai žmonės ar menkos grupelės, Eiveris išeina pietauti į Didžiąją salę, o Ridlis su Lestreindžu pasilieka. Neilgai trukus prie jų prieina išsišiepusi, iš laimės ir pasididžiavimo švytinti Felicija.

- Šaunu, ar ne? Kokios puikios rungtynės! Kaip seniai tokių laukiau! Kaip jums patiko?

Lestreindžas atsako:

- Man pasirodė kažkokie keisti tie jūsų strateginiai ėjimai. - Taip, jis niekada garsiai ir tiesiai šviesiai nepripažins, kad jo nusistatymas buvo neteisingas. - Bet džiaugiuosi, kad viskas puikiai pavyko. Beje, Tomas rungtynių nematė, tik dabar sužinojo apie tai, kad laimėjom. Keista, kad nepastebėjai.

Keista ir tai, kad šypsena nedingsta iš Felicijos lūpų.

- Taip, aš buvau pas Dumbldorą, - teisinasi vaikinas.

- Na, labai smagu, kad dabar žinai, - toliau sau džiaugiasi Felicija ir, rodos, neima į galvą. - Ak! - staiga aikteli ji. - Man būtinai reikia eiti pasikalbėti su profesoriumi Trimitu! Susitiksime vėliau!

Ir Felicija išbėga. Lestreindžas po kiek laiko taip pat išeina. Tomas atsisėda ant minkštasuolio priešais židinį ir vėl galvoja. Galvoja. Galvoja. Galvoja. Kažkokia patraukli mintis bręsta jo sąmonėje, tačiau kol kas jis neranda pakankamai taiklių žodžių, kad galėtų tą mintį išreikšti balsu. Tad laukia. Laukia. Laukia. Laukia. Kol kas nors įvyks.

Ketvirtą po pietų jau sutemę, bendrasis Klastūnyno kambarys vėl prisipildo žmonių ir Tomui čia tampa per ankšta, tad jis grįžta į miegamąjį. Patikrina, ar knyga vietoje. Pasižiūri, ar visi daiktai lagamine savo vietoje. Tuomet jo ranka užkliūva už vyno butelio, kurį metų pradžioje gavo iš direktoriaus. Mintis, kuri augo prie židinio, staiga pasirodo pribrendusi, tačiau visbtiek dar nesinori jos ištarti balsu. Tomas išeina iš miegamojo, akimis naršydamas klastuolių minią, jo žvilgsnis sustoja prie šviesių plaukų bangų.

Felicija linksmai čiauškia su savo kambario drauge Ana Travers, jos abi palengva skverbiasi pro žmones ir kažkur eina, bet joms kelią pastoja Tomas Ridlis.

Jis kreipiasi į panelę Blek:

- Aš norėjau tau kaip nors atsipyginti už tai, kad nebuvau rungtynėse, - nevyniodamas žodžių į vatą sako jis. Felicija jau žiojasi kažką sakyti, o Ana šalia kaip užkerėta šyspsosi, tačiau vaikinas neleidžia įsiterpti. - Lagamine turiu vyno ir pamaniau, kad galėtume šia proga išgerti.

Felicijos ledo mėlynumo akių žvilgsnis verte veria.

- Čia? - tarsi netikėdama klausia ji.

- Ne, čia per daug žmonių. Gal geriau... observatorijos bokšte?

Felicija nusišypso, jos akys blyksteli.

- Sutarta. Tu pasiimk savo turtą, o aš einu surasti taurių. - Ji pasisuka į Aną. - Atleisk.

Ana tik kilsteli antakius ir numoja ranka.

- Ak, nieko tokio. Vis tiek jau ruošiausi eiti miegoti.

Felicija nusijuokia, dar kartą perveria Tomą žvilgsniu, pasako, kad jiedu už dešimties minučių susitiks observatorijos bokšte, ir išsklendžia lauk.

Observatorijos bokšte tamsu nors į akį durk, ramu, tvyro mirtina kapų tyla. Tomas ir Felicija atsisėda ant laiptų, vaikinas atkemša vyno butelį ir abiems pripila sklidinas taures raudono gėrimo. Tačiau nė vienas dar negeria.

- Žinai, niekada net giliausiose fantazijose nebūčiau pagalvojus, kad kada nors viskas taip pasisuks, - ima kalbėti mergina. - Ypač po praėjusių metų, kai jau maniau, kad mane išmes iš mokyklos ir net negalėjau sugalvoti, kaip tuomet pažiūrėsiu mamai ir Valburgai į akis. Ir šiai metais, kažkokio kvailo atsitiktinumo dėka, aš, eilinė klastuolė, dar viena vaikinų dėmesio viliotoja tapau kvidičo komandos kapitonė. Nežinojau, kaip reikia ja būti... Nežinojau, kaip suvaldyti komandą, kaip uždegti jai tą motyvacijos liepsnelę...

Ji nutyla ir nunarina galvą.

- Bet tau pavyko, tu tai padarei, - įsiterpia Tomas. - Ir visai nenustebčiau, jei šių mokslo metų pabaigoje tu taptum vienas geriausių Klastūnyno kvidičo komandos kapitonių per visą Hogvartso istoriją - turi tam valios... O dabar, - jis iškelia savo taurę. - Išgerkime už tavo pirmą, bet nepaskutinę pergalę.

Felicija vėl nusišypso, tik dabar jau ne džiugiai, euforiškai, o labiau švelniai, netgi melancholiškai. Jiedu susidaužia taurėmis.

- Ačiū tau, - padėkoja mergina ir gurkšteli iš savo taurės, tuo tarpu Tomas savąją nuleidžia ir kažkodėl negeria, tik stebi.

Staiga Felicija ima kosėti, jos akys užsiverčia į viršų, taurė iškrinta jai iš rankos ir sudūžta ant laiptų. Merginos kūnas ima konvulsingai trūkčioti, ji raitosi, nevalingai slysta per laiptus žemyn. Tomas padeda savo taurę ant žemės, atsistoja ir šiek tiek atsitraukia - sekundei jis ne dalyvis, o tik stebėtojas, tarsi čia būtų dar vienos kvidičo varžybos. Tik tada, kai Felicijai iš burnos ima dribti balkšvos putos, jis pasilenkia prie jos, mato, kad nors ir gaudo orą, mergina savo žvilgsnį sutelkusi ties juo, o tame žvilgsnyje, tiksliai prieš baigiantis šiam Felicijos Blek gyvenimui, atsispindi žiaurus, bet tikras kaltinimas.
2020-05-01 10:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-01 23:26
gogo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą