mano vyrui

pro tavo namų langą
šalta upė kasnakt neša mėnulį
jo atspindys keliauja per dangų
susimaišo su medžių šešėliais
sidabrinėje šviesoje sirpsta uogos
kaip žvaigždės

aš prisimenu iš tavo prisiminimų
kaip krito jos ir tamsi nakties šviesa
pro tavo langą
dar nežinojom, kada susitiksim

bet aš jau buvau tada
nusitrynusiose eilutėse tavo
eilėraščių sąsiuvinyje
už kadro senuose
nuotraukų albumuose
tuščiuose namuose skambančiame radijuj
sustojusiam be garso tiksinčiam laikrody

tu man buvai vėjas vasaros pievose
vieniša saulės šviesa kambary
prieš kam nors įeinant
tyloje praversti knygų puslapiai
kiekvienas rytas ir kiekviena naktis

po mano langu teka ilgesio upė
siunčiu ja mėnulį ir visą dangų