Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Artėjant Helovynui Hogvartse juste juntama pakili vaiduokliška nuotaika. Eiveris ir Lestreindžas organizuoja būsimąjį klastuolių Helovyno vakarėlį, tačiau jiems niekaip nesiseka surinkti žmonių, kol kas to vakarėlio dalyviai atrodo būsiantys tik jiedu, Tomas ir galbūt Felicijos miegamojo draugė Ana Travers, bet niekas dėl jos nėra tikras, kadangi merginos nuotaikos keičiasi net ne kas valandą, o kas minutę. Tuo tarpu po Trimito numylėtinių susitikimo Tomas negali nustoti galvoti apie Kaspijano Selvaino jam pasakytus žodžius, bando jo ieškoti, atidžiai žvalgosi aplinkui, per pamokas tikrina galinius suolus, bet kai tik atrodo, kad štai pagaliau surado paslaptingąjį išminčiaus sūnų, šis ima ir pradingsta.

Tomas dėl kažkokios keistos priežasties delsia pasakyti Felicijai apie tai, jog vyks pakartotinės rungtynės; delsti nesunku, kadangi jaunasis klastuolis taip pratęs vengti Felicijos žvilgsnio ir susitikimų su ja, kad tai jau tapo beveik įpročiu. Turint tai omeny nieko keista, jog akis į akį su šviesiaplauke panele Blek Tomas susitinka tik pirmadienio rytą, Helovyno išvakarėse, likus penkioms dienoms iki Trimito minėtų rungtynių. Tą rytą į Didžiąją salę Tomas ateina pavėluotai, kai jau veik visas Klastūnyno stalas užimtas, todėl jam tenka atsisėsti šalia Eiverio, kuris kaip niekad susikrimtęs, nes neranda žmonių, kurie norėtų su juo švęsti.

- Net velnias neims tų klastuolių, - burba jis. - Mėmės, nuobodos, snobai... Neįmanoma kaip su žmonėm pasikalbėti. Visiems tik mokslai ir visokios refleksijos... Geriau jau jie žvilgsniu užmuš grifą negu pašvęs. Mes net linksmintis nemokam, o dar tikimės, kad laimėsim kvidičo rungtynes..! Nenuostabu, kad pralaimim, kai mūsų kapitonė merga...

Lestreindžas, bailiai žvelgdamas į salės priekį, kumšteli Eiveriui į pašonę:

- Ei, tyliau! Vilką mini, vilkas čia...

Ir jis teisus. Link jų - Eiverio, Lestreindžo ir Ridlio - lydima Preveto sklendžia Felicija. Jos veidas rimtas, o pamačiusi Tomą ji niekaip neparodo iš tiesų jį pažinusi iš minios. O Prevetas šalia jos atrodo tikras drimba, žygiuojantis milžinas. Jei tik atmintis per tokį išsiblaškymą jo neapgauna, Tomas ne kartą pastebėjo, jog Feliciją Prevetas lydi labai dažnai.

- Sveiki, vaikinai, - maloniai pasisveikina panelė Blek, nužvelgdama juos, tačiau veide nekrusteli nė raumenėlis. Prevetas stovi išsišiepęs, dievaži, jis tikras bukaprotis. - Gal galime prisėsti?

- Žinoma, žinoma, sėskit, nesikuklinkit, - skuba savo svetingumą parodyti Eiveris, matyt bijodamas, kad Felicija bus jį išgirdusi.

Mergina menkai šypteli ir tūpteli į vietą priešais Tomą, bet į jį net nepasižiūri; Prevetas sudrimba šalia jos.

- Na, draugužiai, kaip nuotaikos? Linksma, ar ne? Kažkokia maloni atmosfera čia... Ak taip, juk tuoj Helovynas! - pradeda čiauškėti Prevetas, bet Tomas jo nesiklauso, atrodo, Felicija taip pat, tad, naudodamasis proga, vaikinas kreipiasi į ją.

- Labas, Felicija, - pasisveikina, nekantraudamas tuoj pasakyti tai, ką jau seniai reikėjo pranešti; Felicija net nepakelia akių, įtemptai tyrinėja savo pamėlynijusius nagus, jos lūpos vos vos pravertos, blakstienos meta šešėlius ant skruostų, jos atrodo drėgnos. Vaikinas taip retai pirmas pradeda pokalbius, kad dabar net jaučiasi šiek tiek užkimęs. - Profesorius Trimitas liepė man perduoti, kad tavo prašymas patenkintas, bus leista surengti pakartotines kvidičo rungtynes.

Felicija staigiai pakelia galvą, jos melsvos akys sužybsi.

- Tikrai? - tarsi netikėdama klausia ji.

- Taip, tikrai, - patvirtina Tomas.

Mergina blausiai nusišypso.

- Kaip gerai... - atsidūsta ji. - Jau maniau, kad šiame pasaulyje nėra teisybės... O ar profesorius Trimitas nesakė, kada būtent bus tos rungtynės?

- Šeštadienį.

Felicijos veidas akimirkai sustingsta. Bet greitai jame vėl pasirodo ta blausi šypsenėlė.

- Gerai, - po ilgos tylos galiausiai ištaria ji. - Man užteks laiko pasiruošti. Šįkart neketinu pralaimėti.

Tuo tarpu Lestreindžas, Prevetas ir Eiveris aršiai diskutuoja.

- Aš sakau tau, mes, klastuoliai, esame nuo-bo-dos. Mums niekas neįdomu, tik visokiausios nesąmonės, kurios šiaip net nėra laiko vertas dalykas, bet mes tas nesąmones priimame už gryną pinigai ir giliai įtikime, kad pasaulyje tėra knygos, nekaltas melas ir patyčios? O kur daugiau? Kur kas nors daugiau, klausiu??? - skundžiasi Eiveris.

- Ei ei, - įsiterpia Lestreindžas. - Tik nepamiršk, kad kalbi ne tik apie save, o ir apie mane.

Eiveris pavarto akis.

- Tu irgi kartais būni nuoboda, - atšauna. - Ir aš, ir Tomas, ir... Felicija...

Felicija perveria Eiverį žudančiu žvilgsniu.

- Gal tu pasilaikyk savo mintis sau.

- Taip, - pritaria Prevetas. - Gal mes ir esame šiek tiek šaltakraujai, bet bent jau ne tokie išsišokėliai ir dėmesio ištroškę padlaižūnai kaip grifai ir ne tokie naivūs silpnapročiai kaip švilpikai.

Felicija kilsteli antakį.

- Švilpikai?

Prevetas gūžteli pečiais.

- Aš juos taip vadinu, - paprastai atsako.

Eiveris staiga trenkia ranka per stalą, atrodo, lyg būtų tik dabar atsibudęs.

- Jūs gi klastuoliai, - išpūtęs akis kreipiasi į Feliciją ir Prevetą.

- Na, taip, - atsako Prevetas.

- Ir jums patinka Helovynas!

Felicija šypteli ir palenkia galvą į šoną.

- Kartais, - atsako ji.

- Mes čia ruošiamės rengti Helovyno vakarėlį Klastūnyno bendrajame kambaryje, bet niekaip nesurenkame pakankamai žmonių.

O ne, pagalvoja Tomas, tik nesakykit, kad jis pakvies ir Prevetą.

- Tai gal jūs norėtumėte prisijungti?

Prevetas su Felicija susižvalgo ir Tomas pasijunta nejaukiai.

- Taip, žinoma, - atsako mergina. - Seniai taip reikėjo.

Lestreindžas nusijuokia ir priduria:

- Jei turite draugų klastuolių, paraginkit, gal ir jie norės sudalyvauti.

- Aš pasiimsiu Matildą, - sako Felicija. - Tikiuosi ir Ana sutiks.

- Aš taip pat pažiūrėsiu, turbūt surinksiu keletą vaikinukų, - prataria Prevetas.

Visi linkčiojo pritardami.

- Aš turiu draugą, kuris galbūt norės ateiti, - staiga prabyla Tomas ir visų akys nukrypsta į jį.

- Draugą? - abstulbęs perklausia Prevetas. - Nuo kada be Eiverio ir Lestreindžo tu dar turi draugų?

Šį kartą žudantis Felicijos žvilgsnis perveria ir Prevetą.

- Ką? Aš tik paklausiau, - jis vėl pasisuka į Tomą. - Neįsižeisk, bet tikrai atrodo, kad neturi draugų.

Felicija nenustoja jo tvilkinti žvilgsniu.

- Patylėk, Noeli, - tyliai, tik jam piktai sušnypščia mergina.

Prevetas ginasi, kad nieko blogo nepasakė, bet vis dėlto nutyla. Tomas nekreipia į tai jokio dėmesio, o jo žodžius ignoruoja. Kreipiasi tik į Eiverį:

- Pažiūrėsiu, ar man pavyks jį įkalbėti.

Eiveris atsidūsta.

- Geriau jau pavyktų.



Kitą rytą į Didžiąją salę Tomas ateina daug anksčiau nei įprastai ir jo taktika pasitvirtina - ten randa pusryčiaujantį Kaspijaną Selvainą. Šįkart jis vilki ne juodą mantiją, o paprastą mokyklos uniformą su visa Klastūnyno atributika. Valgo tyliai, susikaupęs, kažin, ar pastebi, jog Tomas jį surado.

- Žinojau, kad tave čia rasiu, - prisėdęs priešais Kaspijaną ištaria Tomas.

Jaunasis išminčius pakelia balkšvas akis ir paslaptingai nusišypso.

- Mane radai tik todėl, kad norėjau, jog rastum, - sako.

- O kodėl norėjai?

- Tu juk atėjai čia manęs kažko paklausti.

Tomas žino, kad jaunasis išminčius nesutiks, bet jis vis tiek turi paklausti.

- Tiesą sakant, taip, - prataria Tomas ir atsikrenkščia. Jam pasidaro kiek nejauku. - Norėjau paklausti, ar jau suplanavai kažką rytojaus vakarui. Matai, mano draugai rengia vakarėlį, kviečiami visi klastuoliai, bet kol kas jų nedaug susirinko...

Kaspijano šypsena akimirksniu paplatėja.

- Kaip malonu, kad pakvietei, - maloniai padėkoja vaikinas, - bet atleisk, nes turėsiu atsisakyti. Tokiems kaip aš ne vieta vakarėliuose. Tik jau ne mirusiųjų dieną.

Tomas paniuro. Jis taip ir manė, jis taip ir įtarė. Bet vis tiek...

- Supratau, - niūriai atsako Tomas. - Na, vis tiek ačiū. Džiaugiuosi, kad tave radau. Dabar žinosiu, kur ieškoti.

Mandagi šypsena iš Kaspijano veido nedingsta.

- O aš būsiu čia, kad mane surastum, - ištaria jis.

Tomas Ridlis linkteli tam, kurio plaukai net ryto šviesoje atrodo drumzlino vandens spalvos, ir pakyla eiti.

- Bet, Tomai, - dar kreipiasi į jį Kaspijanas ir jam tenka sustoti, - mirusiųjų dieną bus vienišas žmogus.

Tomas susiraukia.

- Ką turi omeny? - paklausia.

Kaspijanas patyli ir vėl sako:

- Auka.

- Nesuprantu...

- Tikiuosi, kad suprasi.

Tomas išeina iš Didžiosios salės dar labiau sutrikęs nei prieš tai. Ir yra pasiryžęs surasti tą vienišą žmogų.



Helovyno vakarą Didžioji salė išpuošta moliūgais, žvakėmis, šen bei ten prasklendžiančiais vaiduokliais, o stalai nukloti kruvinais pyragėliais, ilčių saldainiais, akių obuoliais iš žėlė ir mėsingomis žarnomis. Nedidėlė vakarėliui jau pasiruošusių klastuolių grupė nekantriai kerta vaišes, entuziastingai aptardama vakaro užsiėmimus. Tomas žvalgosi po salę, ieškodamas Kaspijano ir nežinia ką tikėdamasis jame išvysti. Galbūt jis vis dar tikisi, kad Kaspijanas prie jų prisijungs? Bet jam nederėtų tikėtis, tai kvaila. Galiausiai Tomas nustoja žvalgytis Kaspijano ir ima ieškoti Felicijos. Randa ją labai greitai - apspista draugių ir turinti Prevetą savo pašonėje ji smagiai iš kažko juokiasi. Ak, kad ir jis galėtų taip nerūpestingai nusijuokti.

Vakarienei jau pasibaigus ir visiems mokiniams besiskirstant į savo miegamuosius Eiveris pakyla, pamoja visiems vakarėlio dalyviams eiti paskui. Sugūžėję į Klastūnyno bendrąjį kambarį jie gerą valandą pralaukia, kol išsiskirstys paskutiniai du šachmatų žaidėjai ir pradeda savo naktį. Nors, tiesą sakant, nieko kaip ir nepradeda, nes nėra ką pradėti.

- Taigi, - nervingai prabyla Eiveris, - ką dabar siūlote veikti?

- Reikėtų užgesinti šviesas. Nuotaika bus tikresnė, - ištaria Prevetas ir Tomas pastebi rudaplaukį ilganosį vaikiną šalia jo - tai Liudas Notas, šeštakursis, dabar prisimena Tomas.

- Nox, - sušnabžda Felicija, elegantiškai mostelėdama lazdele. Šviesos užgęsta. Tamsa it šilkinis šydas nugula ant jų pečių. Visi susėda ant žemės, ratu, vienas šalia kito.

- Ką mes čia veiksim, negi kviesimės šėtoną? - nuobodžiaujančiu balsu paklausia Ana Travers, Felicijos kambario draugė.

- Brangute, šėtonas mums laiko tikrai neturi. Bent mokyklą pabaik, gal tada Liuciferis pas tave ir apsilankys, - sako Lestreindžas, o Eiveris jam suduoda į petį.

- Ei, užsičiaupk! - sušunka jis. - Štai kodėl visi nemėgsta klastuolių - jie mano, kad mes sudarinėjame sandorius su velniu!

Prevetas nusijuokia.

- O taip nėra? Jūs gal ir sandorių nesudarinėjat, o aš nieko apie tai negaliu pasakyti. Kalbėkit už save...

Net tamsoje Tomas gali justi, kaip Felicija pavarto akis.

- Tu net pragaro keptuvėje paskrudinto šūdo neiškviestum, Noeli, - prunkšteli Felicija. - Jei neturi ko protingo pasakyti, tai geriau išvis patylėk.

Prevetas vėl nusijuokia, tik šįkart tyliau, galų gale visai nutyla.

Dar gerą pusvalandį visiškoje tamsoje ši grupelė prasiginčija, ką būtent jiems reikėtų veikti Helovyno vakarą. Nors Eiveris su Lestreindžu praleido tiek daug laiko planuodami šį vakarą, apie patį svarbiausią dalyką - užsiėmimus - jie nepagalvojo.

- O ką šiaip burtininkai veikia per Helovyną? - klausia Liudas.

- Nežinau... - burbteli Lestreindžas. - Gal valgo?

Kaip tik tada Tomas supranta, kokie visgi vaikiški yra jo bendraamžiai ir kaip dar nepasiruošę jie baigti mokyklos, kaip nepasiruošę jie susidurti su tikruoju pasauliu, plytinčiu už Hogvartso sienų. O Tomas kaip tik laukia nesulaukia, kada gi greičiau visa tai baigsis.

- Mes jau valgėme, - numykia Ana. - Padaryta.

- Žinau! - staiga surinka Prevetas. - Galime pasakoti siaubo istorijas!

Lestreindžas prunkšteli.

- Pats ir pasakok, jei toks gudrus...

- Gerai, papasakosiu! Žinau vieną. - Jis atsikrenkščia, tamsoje boluoja akių baltymai. - Kartą gyveno mergaitė su mama. Juodvi turėjo milžinišką spintą, kurioje buvo daugybė drabužių. Mergaitė mėgo vilktis juos visus, keisti aprangą keliskart per dieną, bet vienos suknelės mama jai dėvėti neleido. Tai buvo raudona šilkinė suknelė. Praėjo kiek metų, mergaitė suaugo, jos mama netrukus mirė. Žinoma, bijodama vienatvės mergina susirado vaikiną ir pasikvietė jį į savo namus...

- Ar tu įsitikinęs, kad čia tikrai siaubo istorija? - įsiterpia Felicija. - Man čia panašu į žiobarišką melodramą.

Net tamsoje galima juste justi, kaip Prevetas suima panelės Blek ranką.

- Palauk, aš dar nebaigiau, - sako jis. - Taigi, mergina susirado vaikiną, parsivedė jį į namus. Ir jis pamatė jos milžinišką spintą, visut visutėlę rūbų kolekciją, bet niekas taip neužgniaužė jo kvapo kaip šilkinė raudona suknelė. Taigi jis paprašė, kad naujoji mergina tą suknelę apsivilktų, o ši atsakė, kad to padaryti negali, nes mama jai uždraudė. Vaikinas sako, kad tai nesąmonė, kam klausyti, ką tau pasakė motina, jei ji jau seniai mirusi. Jis ėmė įnirtingai įkalbinėti merginą, kad bent kartelį apsiviltų tą suknią, ir ji pagaliau sutiko.

- Užuodžiu nešvankias mintis, - išgirsta Matildos šnabždesį sau prie ausies Tomas. Mergina pati nusijuokia iš savo sąmojo.

O Prevetas toliau pasakoja:

- Mergina apsivelka suknelę ir su ja atrodo nuostabiai, kaip fėja, kaip stebukladarė, kaip pati galingiausia ragana visame pasaulyje. Tik tuomet iš numirusiųjų prisikelia merginos motina, grįžta namo, burtais nuvelka suknelę, žudymo kerais pribaigia vaikiną ir amžiams prakeikia savo dukrą.

Jis nutyla.

- Čia viskas? - paklausia Ana Travers.

- Na... taip.

- Nuo-bo-du! - subliauna ji.

- Teisingai tu sakei, klastuoliai tikri nuobodybės, - sako Lestreindžas Eiveriui, tas tik palinksi, blausioje lango skleidžiamoje šviesoje kresteli jo plaukai.

Kyla šurmulys, tamsoje švyti tik susijaudinusių jaunuolių akys.

- O aš žinau kitą istoriją, geresnę, - prabyla Liudas Notas ir Klastūnyno bendrajame kambaryje vėl įsiviešpatauja tyla. - Tai taip pat pasakojimas apie mergaitę, tik jaunesnę. Viskas prasideda nuo to, kaip ji eina į mišką. Lauke jau tamsu, darosi šalta. Mergaitė prieina trobelę, kurioje gyvena ragana; čia ji atėjo su tikslu. Toje trobelėje ragana verda žmogieną ir pagrasina mergaitei, kad jei ji nepasakys, ko čia atėjusi, pati atsidurs puode. Mergaitė išsigąsta ir sako raganai, kad ją čia siuntė velnias paklausti, kiek verta jos siela. Ragana gerai įsižiūri ir sako: „Tiek, kad verta padaryti bet ką“. Tuomet raganos kūnas virsta galybe šikšnosparnių, puolančių mergaitę. Ji paskubomis bėga namo, per mišką, per miestą. Bet jos namai jau nebe jos namai. Ji pavėlavo. Velnias jos jau laukia. Jos mama ir tėtis atrodo nebegyvi. Mergaitė pasako velniui tai, ką jai pasakė ragana. Velnias patenkintas. Mergaitė nori išgelbėti savo tėvus. Tad velnias mainais pasiima jos sielą.

Matilda nesusilaukiusi pradeda juoktis.

- Ir čia tau panašu į geresnę istoriją? - juokdamasi klausia ji.

- Ji geresnė nei Noelio!

Tomui visa tai greitai pabosta, jis pakyla nuo grindų, eina prie lango, stengdamasis niekur neužkliūti. Rodos, niekas nepastebi, kad jis dingo. Už nugaros girdi Felicijos balsą.

- Jūs tikri nevykėliai, - sako ji (turbūt vaikinams, kuriuos pati čia atsivedė).

Tomas atsidūsta ir įsižiūri į mėnesienos apšviestą Hogvartso kiemą. Naktį taip tylu, ramu, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kieme nėra nė gyvos dvasios. Staiga jaunuolis pajunta liaunus jo pečius apglėbusius pirštus. Jos rankos suima Tomo dilbį, mergina padeda smakrą jam ant peties.

- Kodėl man atrodo, kad manęs vengi? - klausia Felicija.

- Nevengiu, - sumurma Tomas.

- Tu į mane nežiūri, nesisveikini. Net nesikalbi. Visada tik savyje, savo galvoje. Tau neberūpi, kas aplink...

- Nesi pasaulio bamba, Felicija, - atžagariai ištaria vaikinas.

Jis mano, kad mergina dabar paleis jį, atstos, nebelies, bet ji tik dar tvirčiau jį apkabina.

- Apniko tamsumos? - klausia Felicija.

- Ne, - atsako Tomas Ridlis. - Tai aš jas apnikau.

Staiga pro langą jis pamato per kiemą rėpliojančią vienišą augalotą Rubėjau Hagrido figūrą. Berniukas eina nunarinęs galvą žemyn, niekur nesižvalgo, atrodo, kad bijo to, ką gali šalia savęs išvysti.

Čia eina vienišas žmogus. Auka.
2020-04-28 16:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą