Rašyk
Eilės (73050)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Štai ir mūsų Jonas, senasis sandėlio krovikas sulaukė užtarnauto poilsio.

Tačiau kiek aš jį pamenu, tik apie tai ir kalbėdavo. Ar prisėdęs parūkyti parduotuvės kiemelyje, ar rūbinėje persivilkdamas drabužius, ar virtuvėlėj prie pietų lėkštės – Jonas vis apie tą patį. O kitą sykį jau pervargęs sunkesnę dieną, piktai sau murmėdavo, kaip jis vieną dieną atsikels ryte ir niekur jam nereikės eiti, ir nuo to meto kiekviena diena jam būsianti, lyg gražus saulėtas sekmadienis.

– Jau aš tai sumislysiu kas daryt, – atsakys paklaustas. – Užtaisysiu seną valtį kaiman, tiek mane ir matys –  ežerą vidurin.

Ir juokiasi Jonas, šaudo mažomis akutėmis, o liesas ir apšepęs jo veidas blizga išmuštas prakaito. Taip jau yra – visi žino, kad Jonas nespjauna išgerti. Bet ir pats to visiškai neslepia.

– Jeigu turėčiau pinigo, – sako jis, – visada būčiau girtas.

Jonas šypsosi iš padilbų, žiūri ką jam atsakysiu. Ir ką tu čia atsakysi. Visos jo pramogos – pokeris telefono ekranėlyje, meškerė per atostogas ir išgert menkiausiai progai pasitaikius. O galima ir šiaip.

Apie šeimą jis kalba nedaug. Dukra išsimokslino politikos ir išvažiavo Briuselin. Apie žmoną taip pat beveik nieko negirdėti. Aišku tik tiek, kad gyvena sykiu, bet jinai jam nieko jau nebesakanti.

– Ašai iš didelas šeimas, – prasitaria mums pietaujant virtuvėlėje. – Užtat, jeigu pas mum kas tai padėta akyse, reiškia možna imt, tik vietan raikia padėti.

– Tas indelis mano iš namų atsineštas, – niurzga Tomelis.
– A tai kur man maistas pasšildyt?
– Jonai, tu jau vakar iš manęs skolinaisi.
– Negi tau daba gaila?
– Man negaila, – Tomelis nervingai pasitaiso akinius, jo balsas virpčioja lyg nuskriausto vaiko. – Savo galėtum jau atsinešti.

Tuomet įsiterpiu ir aš:

– Tai kiek, Jonai, brolių turi? – klausiu.
– Turiu keturis, – atsako. – Penki buvo, bet vienas numirė.
– Nieko sau.
– Tai da sesės dvijai yr, – gūžteli. – A vienų sūnėnų pakavojom anų savaitį.
– Nemažai, nemažai...
– O ką, normaliai.
– Turbūt negalėjai snaust, kai ant stalo skanesnis kąsnis atsirasdavo?
– Kad ne, valgyt netrukdavo, – numoja burokuotu šaukštu. – Tik rūbai išaugtiniai reikėjo nešiot.
– Aišku, – sakau. – O tai sūnėnui kas? Ko pas tave visi tokie jauni miršta?
– Kad pats varijotas, su keturračiu užsimušė… Ale niekad proto ir neturėjo.
– O brolis?
– Vėžys jam buvo.
– Na va gražiausia, – sakau. – Tau, Jonai, irgi saugotis reikia, pasitikrinti laiku.
– A kam?
– Sako, rizika didesnė, kai šeimoj…
– A man nebus.
– Na na?
– Tai, kad aš kas vakarą padarau nuo kirminų, – juokiasi sprigteldamas pagurklin.

Niekam ne paslaptis, kad Jonas ir darbe „padaro“. Tačiau kas jam priklauso atlieka laiku, o padaugint nepadaugina, nes po pietų jau nebeima. Kaip žinia, namo niekas neveš, reikės vairuoti pačiam. Todėl į dienos pabaigą Jono nuotaika visuomet subjūra.

– Kada mano pirštinės atvažiuos? – praeidamas meta, ir tuoj sustoja prie Tomelio. Įbeda atkaklų žvilgsnį, laukia atsakymo.
– Nežinau, Jonai, – atsiliepia tas, nepakeldamas akių nuo monitoriaus. – Užsakytos tavo pirštinės.
– Tai kiek raikės laukti? Man odai blogai! Ašai su tom sintetinėm negaliu!
– Sakau gi, užsakyta visa dėžė tavo pirštinių.
– Man ir daktarai liepė, – nerimsta Jonas. – Sakė su medvilninėm dirbt. O šitos netinka. Beria mane.

Nesulaukęs atsakymo, jis numoja ranka ir pradingsta virtuvėlėje. Bet tuoj ir vėl pasirodo.

– Tomka, gal turi tuščią indelį, – jau nusišiepia pro duris. – Toj lėkštėj, kur mum nupirkai, blogai maistas sušyla.

Matau, kaip Tomelis primerkia akis ir įkvepia oro.

– Ant spintelės, – atsako lediniu balsu. – Maišelyje.

Jonas šypteli dar kartą ir vėl pradingsta.

– Aš išplausiu, – pasigirsta iš virtuvėlės. – Nesnervuok...

Tomelis piktai barškina klaviatūrą.

– Ačiū tau, Jonai, kad išplausi man mano indelį, – murma pro sukąstus dantis.

Užtat rytais Jonas būna gerai nusiteikęs. Galbūt garuoja „vakarykščiai“, o gal turi pasislėpęs atsargų, tačiau pakalbintas visada noriai atsiliepia.

– Labas rytas, – sakau, sutikęs jį prie sandėlio vartų.
– Labas, – atsako.
– Penktadienis, Jonai, ar lauki vakaro?
– Aš galiu ir daba.
– Aštuntą ryto?
– A kas man, – blizgina akimis. – Maž kū turi?
– Turiu, Jonai, – nenoriu jam meluoti, nes žino, kad aš visada turiu.
– Tai gal inpilsi mažiuką?
– Įpilčiau, bet paskui direktorius mums abiems galvas nuims.
– Taigi tava draugelis
– Draugelis ne draugelis, o tarnyba yra tarnyba.
– Kad aš tavy neišduosiu.
– Žinau, kad neišduosi, – nesiginčiju, – aš tau vakare galiu įpilti.
– Tai jau ne, – numoja Jonas. – A kaip aš namo parvažiuosiu?
– Na matai, nesigauna mums niekaip. Man irgi vakare dar važiuoti.
– Tai kiba pas mergų?
– Kodėl taip sakai?
– Mačiau, kai vakar mašinų plovyklon varei. Ana kaip blizga!
– Kad jau ir baisi buvo, – atsakau.

Jonas palinguoja galva.

– Tai kiek plojai? – klausia kažkaip klastingai.
– Dvylika, – pats nežinau kodėl pamažinu.

Jonas vis tiek vaiposi ir varto akis, lyg būčiau ne viso proto.

– Taigi ir saloną sutvarkė, – nusijuokiu.
– A tai ką, ir kilimėlius išsiurbė?
–Išsiurbė. Ir bagažinę sutvarkė.
U bogatich svoji privički, – nusišiepia kreivai. – Aš tau galėčiau irgi už dvylika išsiurbt. Gera bonka išeitų.

Prieš tai Jonas dirbo mūrininku. Geri pinigai, kas amatą išmano. To ir paklausiu kartą mums rengiantis rūbinėje. O jis man sako, kad rankos jam peršti nuo skiedinio, kad šaltis, kad karštis, kad alergija…

– O pas mus kitaip? – klausiu, nužvelgdamas cemento ir tinko padėklus už lango.

Jonas tyli ir tepasi rankas kremu. Riebiai ištepa, negailėdamas. Bet nieko nesako. Paniuręs maunasi plonos medvilnės pirštines užsakytas būtent jam, ant jų – storesnes žiemines. Tada pasiima termosą nuo stalo.

– Pas mus irgi, – numykia išeidamas

Vienas velnias težino ką jis užsitaisęs toje savo arbatoje.

Kai dirbo statybose, toks latvis užmetė jam plytą ant kojos. Tokiu pasakojimu niekas per daug nesistebi, ir visai ne dėl to, kad latvis dirbo pas mus statybose. Savotiškas tas mūsų Jonas, jau šito neatimsi ir neišsyk perprasi. Ne kiekvienam kantrybės užtenka. Bet pinigus iš to latvio jis vis tiek prisiteisė. Vieną rytą gyrėsi mojuodamas teismo nutartimi.

O kartą įžengė pro duris visas švytėdamas – ir tiesiai pas mus su Tomeliu.

– Labas rytas! – riktelėjo iš toli. – Nu kaip, ar išsirinkot prėzydėntą?

Ir toks jam smagumas iš tų rinkimų, taip juokinga, kad mes tuos balvonus renkami, mat jam pačiam ponų ant Lietuvos jau gana, kam gi dar naujus rinkti – ir taip, kur nespjauk, praėjimo per anuos nebėra.

Kai atšąla orai, sumažėja darbo apkrovos, persimaino ir Jonas. Žinome, kad skaičiuoja paskutines savaites, todėl niekas per daug senio nejudina. Jis ir pats niekur nesiskubina, neperdirba. Sandėlio tvarka jam ir anksčiau menkai terūpėjo, o dabar viskas paliko stačiai ant tylenio Dimkos pečių. Jonas vis ilgiau kiurkso virtuvėlėje, pasidėjęs ant stalo prakąstą sumuštinį ir pliekdamas pokerį telefone. Kai tas užsiėmimas įgrįsta, išeina į kiemą ir „smetonišku“ savo kirvuku ardo medinius padėklus malkoms.

– O ką, – gūžtelės minutei atsitiesęs. – Paskraunu bagažinėn – ir kaiman.
– Nėra kaime malkų? – klausiu.
– Kad nebus kadu, – paaiškina, vartydamas rankoj kirvelį. – Raikės meškeriot ir arielka gert, kokios ten malkos…

Prieš pat Kalėdas, kaip ir kasmet, mus klupte užklumpa metinė inventorizacija. Galima šitaip sakyti, nes niekada iš anksto nesinori nei galvot apie tai, nei juo labiau ruoštis. Tam reikalui tenka aukoti visą savaitgalį ir niekas už tai nemoka.

Kaip ir mums visiems, Jonui inventorizacija neišvengiama, kad ir paskutinė. Skaičiuotojas iš jo, žinoma, ne koks, be to jau ir ne tie reikalai jam galvoj. Tačiau niekur nedingsi, dirba Jonas lygiom su visais: paprašysi – pakels ir pastums, jeigu reikalinga – atveš krautuvu ir sudės kur palieptas.

Geras Jonas šiandien, viską padarys, ką paprašysiu ir nė žodeliu neatsikalbinėja, nesiginčija, neburbuliuoja, kaip pratęs. Žino, kad anądien iš tokio dzūkelio samanės bambalį gavau magaryčių, o prie dovanos dar buvo pridėtas pamokymas: „Revizijon, kap žinia, vis ciek ne kap darbo dzienų“.

– Maž kū? – mirkteli Jonas praeidamas, bet aš nepasiduodu.
– Saulė dar aukštai, – atsakau.

O jis man:

– Kalbi, kaip fašistas.

Juokiamės abu, bet matau, kad jis jaučia kiekvieną minkštesnę gaidelę.

Per pietus Raimis sukviečia visus į savo kabinetą. Susėdame kas kur aplink stalą nukrautą picų dėžutėmis ir gazuotais gėrimais. Du vairuotojai, Jonas ir Dimka iš sandėlio, mes su Tomeliu už vadybą ir Raimis – tiek tos mūsų firmelės.

Visiems susirinkus, kyla trumpas sujudimas, šnypščia atsukami „Pepsio“ kamščiai, šiugžda perduodamos kartono dėžutės. Išdalinus padažo indelius, aplink stalą kurį laiką tylu. Kvepia šiltu maistu ir kartonu su kečupu. Bet tyla trunka neilgai.

– Maž direktorius inpils?

Pasigirsta slopinamas pilnų burnų juokas. Tuo tarpu Jonas nepakeldamas akių kerta dvigubai perlenktą gabalą. Net neįtartum, kad jam galėtų išsprūsti tie žodžiai.

– Kad jau toks drąsus, – sako Raimis, kramtydamas kąsnį, – turėsi dabar visiems papilstyti.

Jis parodo Jonui pirštu į spintelę prie lango, bet tas jau nusigąsta tokios savo drąsos.

– Tai, kad sušalėm, Raimundai, visų kiemų paskaičiavam šiandien.
– Gerai, gerai, Jonai, viską suprantu, – linkteli Raimis. – Aš rimtai, paimk ten spintelėje, yra pradaryto.

Daugiau kartoti nereikia. Tuoj ant stalo atsiranda vietos beveik pilnam „Jack Daniel’s“ buteliui. Dar po minutės Jonas atneša aukštą talpų stikliuką, mat kabinete, kuriame laikomas prasuktas butelis, niekas nežino į ką įsipilt.

– Šitaip gali ir visai negėręs likti, – pokštauja Jonas, kantriai pilstydamas ratu.

Bet pats šypteli tik jo eilei priėjus.

– Čia man, direktorius, inpylėt? – pažvelgia skersom į stikliuką ant stalo.
– Ne, – sako Raimis, – sau įsipyliau. Matai, kad pusė.
– Tadu gerai.
– O ką, Jonai, jeigu tau, tai mažai būtų?
– Mažoka, – niūriai nusišypso, neatitraukdamas akių nuo stikliuko.

Prasukus antrą ratą, ne kažin kiek ir belieka. Visi pakyla tęsti darbų, bet Jonas su tyleniu Dimka lieka, kol neišgręžia viso butelio.

– Nu daba jau galima ait dirbt, – atsikvėpia Jonas. – Ane, Dimka?

Tas šypsosi rausvais putliais žandais, nieko neatsako.

– Ačiū, direktorius, už vaišes, – padėkoja Jonas ir jiedu su Dimka išeina paskutiniai, palikdami ant stalo viską, kaip stovi.

O darbo dar gyvas velnias. Skaičiavimas persikelia į parduotuves lentynas ir galo jam nematyti.

– Maž kū? – Jonas noriai man padeda, o aš vis apsimetu, kad negirdžiu.

Bet link vakaro jau matau, kad sėda jam baterijos. Dimka irgi šlaistosi, lyg šešėlis. Pasivadinu juos abu virtuvėlėn ir papilstau slapčiom po burnelę.

– A pats neimsi? – klausia Jonas.
– Ne, – sakau, – dar patiks, paskui „takso“ reikės.
– Nu ir kas?
– O tas, kad ryte ir vėl reikės kviestis, jeigu mašiną čia paliksiu.
– Ot bėda,  ane, Dimka?

Dručkis gūžteli, nesumodamas kuriam dabar pritarti.

– Gal ir ne bėda, – atsakau, – paskaičiuok kiek pinigo gaunas.
– Nu jo, – numykia Jonas, tokią kalbą jis supranta. – Mus tai Dimkos pusbrolis paveš, a ryt susimesma ant „Bolto“. Ane?

Dimka palinkčioja pritardamas, ir užsiverčia pilną stikliuką, regis, nė nenustodamas linksėti savo apskrita, trumpai kirpta galva.

– Reikės suvežti visus mišinius iš viršaus, – pasakau, pripildamas jiems dar po puselį.
– Suvešim, – atsako Jonas trumpai ir makteli nesusiraukdamas.

Tokiu būdu, vis „pasišildant“, darbai eina gerokai sparčiau, ir nieko nereikia prašyti du kartus.

– Rytoj liks koks pusdienis, – paskau, kai jau rengiamės namo.

Dešimtą vakaro visi nusivarę nuo kojų. Jonas jau nebeima kurį laiką, mat Dimkos pusbrolis neatvažiuos. Išeina iš rūbinės visai be veido, nesislėpdamas praskalauja metalinę gertuvę kriauklėje ir liūdnai varvindamas vandenį atsidūsta:

– Baigės.
– Namie vėl užtaisysi, – pasakau.
– Namie irgi baigės… Va alaus dienų nuspirkau dvijai, prie pokerio atsgersiu.

Pamoju, kad ateitų ir išsitraukęs bambalį pripilu pilną gertuvę samanės – du šimtai gramų gryno dzūkiško produkto! – net akys Jonui atsimerkia, ir kuo ilgiau kliuksi skystimas, tuo labiau švinta padūmavęs jo žvilgsnis.

– Paimsiu čierkelę prie alaus, – sako, užsukdamas gertuvės kamštį. – O tą pasliksiu ant rytoj.
– Žiūrėk, – pamerkiu jam, – neprisiragauk.
Neperežyvaj, – juokiasi.

Kitą rytą matau: blizga Jono akys, pūkščia Jonas rišdamas batų raiščius. Sunku jam šiandien, bet neišsiduoda, nesiskundžia.

– Gal pleškutė nusprogo vakar prie pokerio? – klausiu.
– Kad labai skani, – šypsosi Jonas. – Geras tu draugas.

Praeidamas tarpdury sustoja Tomelis.

– Kas draugas?
– Andrius mana draugas, – linkteli į mane Jonas.
– Kada jau taip susibičiuliavot?
– Jisai man vakar samanės davė namo, ot gera buvo! – spigina į mane linksmom, pagiriotom akelėm. – Ale, žinok, anas da turi…

Sekmadienio rytą niekam nėra ūpo. Vakar atidirbę keturiolika valandų, dabar nei vienas nesiskubina šokt prie darbų. Ne kažin kiek ir belikę. Sandėlys neva „tvarkosi“, o mes ilgai geriam kavą tuščiai spoksodami į monitorius. Paskui tai aš, tai Tomelis vis nuslenkam paskaičiuoti kas neatitinka parduotuvės lentynose arba sandėlyje.

Bet krovikų pagalbos jau nebereikia. Nerukus Dimka pasiprašo namo, o Jonas dar lieka. Jis rankioja sandėlyje išmėtytus gelžgalius nuo pakuočių ir meta į medinę dėžę po savo darbastaliu. Priduos „ant metalo“.

Po vidurdienio viskas jau suskaičiuota, bet Raimiui dar nieko nesakom, kad nesugalvotų papildomų darbų. Paleis visus apie antrą, kai ims grėsti išlaidos dar vieniems pietums. Tomelis pasiima kavą ir eina „įkvėpti oro“ į sandėlį. Prisijungiu ir aš prasiblaškyti, šiaip ar taip jau valandą stumiu laiką prie kompo.

Kieme mus pasitinka plačiai atlapotos sandėlio durys. Pasidėjęs ant darbastalio, Jonas pjausto geležinį stenduką. Džeržgesys per visą kiemą, byra žiežirbų spiečiai, žvangėdamos krinta nupjautos detalės.

Pamatęs mus, Jonas atsitiesia ir ženklais paprašo Tomelio cigaretes. Jiedu prisidega ir išpučia po kelis dūmus į sandėlio palubes. Tada Tomelis pažvelgia į tuščiai besisukantį pjūklo diską ir klausia:

– Jonai, tu bent nutuoki, kiek žmonės darbo įdėjo gamindami šitą stendą?
– O ką, – atrėžia tas, – direktorius sakė, kad neraikalingas.
– Aš ne apie tai, – sako Tomelis. – Žmonės brėžinius braižė, darė bandomuosius modelius, paskui gamino, pakavo, išvežiojo… Įsivaizduoji?

Jonas tylėdamas nušluoja nuo stalo saują metalinių atraižų, ir tos subyra į maišą išskleistą ant žemės.

– Na ir kiek tu dabar gausi už tą geležį, kaip galvoji? – vėl klausia Tomelis, žiūrėdamas į laužą maiše.

Jonas pasikaso už ausies, patraukia pečiais ir stveria stendo likučius.

– Bybį ten gausi, vienos vielukės.

Ateina Kalėdos. Pas mus ramu –  niekas nestato, neremontuoja, nenori pradėti jokių darbų. Bet šventės greitai pasibaigia. Praeina dar vienas mėnuo. Jonui vis arčiau ilgai laukta data, vis sunkiau su juo susitarti.

Vieną ramią popietę virtuvėlėje užsitaisom kavos – ir įpuola Jonas.

– Leiskit pasšildyt mikrabangės. Mūsų sugedo. Sandėlio.
– Ten pas jus viskas labai greit sugenda, – sako Tomelis, pasitraukdamas jam iš kelio.
– Ne amžinas daiktas, – atsikerta Jonas. – Tu geriau man kombinezonas naujas paprašyk. Pas tą plikį, kur tau prekes ataveža.
– Kam tau, Jonai? Kiek čia tau dirbti liko?
– Tai, kad šitas purvinas.

Tomelis net springteli kava.

– O tu skalbti bandei? – klausia jis. – Šitą tik prieš Kalėdas iškaulijau, galvoji juos taip lengvai dalina?
– Taigi plikis tava draugelis, paprašysi – ir duos.
– Jonai, blemba, nuo tavęs ir dabar byra, kaip nuo malūninko.
– Tam geniui cementą kroviau, – skėsteli rankomis.
– Kokiam dar geniui?
– Nu tam, kur direktoriui mane pastukino, kad pasiunčiau.
– Blet, Džioni, – staiga užsiplieskia Tomelis, – klientų negalima siuntinėti!
– A ko anas išsipisinėja? Sako, nemėtyk maišų bagažinėn, sako, gražiai padėk.
– Tai ir padėk, – pasakau, jam ramiai. – Pats juk nenorėtum, kad šitaip įtrenktų.
– Kad pas man ir taip vienos dulkės mašinoj, – nusišiepia Jonas.

Bet Tomelis vis niršta.

– Pas tave, tai ne pas visus, – sako jis.
– Cackinkis da su kiekvienu. Baisūs ponai matai…

Tomelis pažvelgia į Joną pro storus akinių stiklus.

– Tai genys, sakai?
– Genys, nu a kaip gi!

Likus jau vos kelioms dienoms, Jonas pastebimai atkunta. Sandėlyje atsiranda kažkiek tvarkos ir mandagaus aptarnavimo – neregėti dalykai. Jonas ir pats atrodo tvarkingesnis, švaresnis, veidas šviesesnis. Žinoma, jis nekalba įbedęs ilgesingą žvilgsnį į tolius –  ne jo natūra, o paklaustas atsako be užuolankų:

– Aš kaiman važiuosiu. Atsibodo man miestas. Valtį naujų nuspirksiu iš kaimyno.
– Taip jau ir naują? – klausiu, nes man patinka senį pakalbinti.
– Nu kaip, – atsiliepia Jonas, kabindamas iš lėkštės grikius su spirgiais. – Ne nauja, ale gera, žiūrėjau anų savatį. Kaimynui neberaik.

– Tai iš valties dabar nebelipsi?
– A kas dar veikt.
– Bet išgert juk nespjausi, – pamerkiu, – ką, Jonai?
Nepereživaj, – juokiasi jis. – Kūmas miškan samanės apartų turi – neprastesnė gaunas, kaip tujai turėjai. Ot, pagyvinsma!

Jis pasakoja, kaip trauks žuvis ankstyvą rytą švintant, kaip eis ant ledo žiemą, ir koks jo kūmas diedas maladiec – ir pameškeriot žino vietų, ir prie stipresnio dar drūtas. Ir kalba Jonas, kabindamas košę įdiržusia ranka – buvusio mūrininko ranka, o prieš tai trinkelių klojėjo, tekintojo, mechanizatoriaus, vienais metais net duobkasio... Kur bebūtų ir ką bedarytų, viską Jonas savo gyvenime padaręs tomis rankomis, niekas jam šiaip sau nieko neatnešė. O dabar štai ir užsiskaitė visi vargai.

Paskutinę dieną Jonas atėjo apsitaisęs išeigine eilute. Dirbti jau nedirbo, nuėjo iki parduotuvės, atnešė butelį visiems, virtuvėlėje papilstė simboliškai, pats išgėrė ir gražiai atsisveikino.

– Ne toks jau aš blogas, – pasakė kažkodėl, ir pažvelgė liūdnai į sandėlio pusę.

O kitą dieną pro duris užėjo vyrukas kariška uniforma, paklausė, kur galėtų rasti direktorių, ir Tomelis jį palydėjo. Paskui sužinojome, kad šaulys-savanoris, kad tarnyba jam tik savaitgaliais ir, kad dirbs nuo rytdienos sandėlyje.

Štai ir viskas. Apie Joną daugiau jokių žinių. Būna dar prisimenu kaip kokią dieną, ir matau jį valtelėje linguojantį – burnoje smilksta cigarete, rankoje meškerė, o lietpalčio kišenėje vos girdimai teliuskuoja geležinė gertuvė su „vaistais nuo kirminų“. Aplinkui tik vanduo, rytmečio rūkas ir tyku tyku.

2020-04-27 00:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-13 13:18
neberijus
man simpatiškas tas tavo Jonas. Kiek aš tokių mačiau?...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-01 18:24
vadyba
Apie vandenų vandeningumą turiu kažkur prisižymėjęs užrašuose ir scenose, kurios čia nepakliuvo. Kilo noras vėl atsiversti. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-01 12:18
klimbingupthewalls
Pabaigoj trūksta smūgio, nes visas tas nuoseklus pasakojimas veda link mazgo išrišimo, o tas lieka neišrištas ir vandens tik iki kelių. Bet kūrinys neblogas. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-29 08:27
vadyba
Niekas nežino ar jis prigėrė, nežinotų net ir nuo ko, bet pabaigoje yra lengva aliuzija į „amžinosios medžioklės plotus“.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 23:58
klimbingupthewalls
Galvojau, kad pabaigoj prigers girtas iškritęs iš valties.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 23:34
gogo
negi tu tokia gabi sukiotoja
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 23:01
lllllllll
Detalės paišo portretą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 17:44
Atėja
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 11:44
Luiza Šarlotė
Kalba sklandi, pagaunanti, bet manyčiau, per ilgai užsižaista buitiškumu, per daug dėmesio skiriama nereikšmingoms detalėms, epizodams, nors autoriui jie gal ir labai svarbūs. Bet tekstas, prisipažinsiu, įtaigus. Vakar vakare nepritempiau iki pabaigos, bet vis tik šiandien sugrįžau, o tai reiškia, kad užkabino. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-28 08:15
vadyba
Ten taip ir susukta, kad nepagautum.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-27 23:41
gogo
nzn kada perėjai į esamą laiką, bet tai baisu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą