Mano vaike

Atsigręžk, mano vienišas, sužeistas vaike,
Ten tarp medžių pilkų aš šešėlį glaudžiu,
Ir tik siaučiantis vėjas tūžmingai paklaikęs
Žino atsaką mūsų bevardžių širdžių.

Vienišystė užklos vėl apklotu vilnoniu,
Tu nuo skausmo apsvaigęs po marška vilčių,
Aš priglust, apkabint taip beprotiškai noriu
Ir sapnuoju, kad tavąjį veidą liečiu.

Prasilenks vėl keliai, užpustytos liks pėdos,
Tu  norėsi sugįžt į gimtuosius namus,
Tiktai vėl nepakelsi kankinančios gėdos,
Kai laukimas sudūžta sutilpęs į mus.

Atsigręžk, mano vienišas, sužeistas vaike,
Tai ne tavo kaltė, kad laike paklydai,
Atgailaut, melstis tylai,  sakau tau— nereikia,
Ne kaltųjų kaltė, atpirkimas vien tai.