Šešėlių metas

Visi žinome, o tuo labiau matome, kad mus visada sekioja šešėlis. Gal kiek ir vaikiškai skamba, bet juk tai tiesa – mus visada sekioja šešėlis. Jis gali būti ryškus, gali būti vos matomas. Tai priklauso nuo apšvietimo. Kažkodėl niekas nėra susidomėjęs ar ilgėliau tyrinėjęs šito reiškinio. Yra visiems trumpai paaiškinta, kad tai tik šviesos sukeltas efektas.
Nori nenori tikime tuo kas rašoma ir sakoma, bet negi niekam nešovė į galvą mintis, kad galbūt šitas kiekvieno žmogaus palydovas turi sielą. Ne, ne visai tokią kaip mūsų, bet savo, šešėlišką sielą.
Šį apmąstymą norėčiau palydėti eilėmis:
                       
                        Nenoriu, kad tylėtum,
                        Slėptum veidą
                        Po juoda skraiste.
                        Tavęs kartais taip reikia...
                        Deja...
                                      Tylos negana...


Sunkus darbas būti šešėliu. Nuo ankstyvo ryto iki pat vėlyvo vakaro tenka plušėti, o kartais net iki paryčių. Priklauso nuo žmogaus gyvenimo būdo. Ypač sunku kai skaisčiai šviečia saulė, o dar blogiau naktį iš visų pusių šviečiant dirbtinai šviesai. Tada kartais tenka pasidalinti net į keturias dalis. Velniškai sunkus darbas. Ir taip kiekvieną dieną ir naktį. Iki tol, kol žmogus užmiega, o jo šešėlis laikinai nebeturėdamas ką veikti skuodžia tik į jam vienam žinomą vietą pabendrauti su kitais šešėliais, paklausyti muzikos ir net pašokti. Taip, jūs neapsirikote! Pašokti...
Visuose kaimeliuose, miesteliuose yra vieta, o dideliuose miestuose jų žymiai daugiau, kur renkasi sunkaus darbo ir vienatvės iškamuoti šešėliai. Ne visi ateina. Kiti susilieja su tamsa ir taip pasislėpę nuo visų savotiškai, o gal šešėliškai, medituoja. Taip jiems labiau patinka atsipalaiduoti.
Kiekvienas šešėlis turi savo protą, nuomonę ir norus. Kiekvienas turi daug visokios informacijos, kuria nori pasidalinti su kitais. Matyt, tai svarbiausia priežastis, dėl kurios jie susiburia. Išsilieja vidumi, gal ir apsiašaroja pilkomis ašaromis besiguosdami. Šešėlių tarnyboje džiaugsmų labai maža, bet liūdėti ištisai vengia, kaip ir kiekvienas protingas padaras. Reikia spėti pasilinksminti, juk bet kurią akimirką gali tekti skubiai grįžti į savo postą. Nors pilnai sutinku, kad kartais, kai žmogus prabunda vidury nakties tik gamtinio reikalo prispirtas, jis nelabai mato – yra šešėlis ar ne. Bet pareiga šešėliui svarbiau už viską.
Šešėlių susirinkimai ir pasilinksminimai visada vyksta tuščiuose ir apleistuose pastatuose, kur gyvieji labai retai lankosi, o ypač naktį. Na, nebent koks katinas išdrįsta užsukti, bet ir tas dilina lauk, nes jam tokia draugija ne prie širdies. Nebūtinai tie pastatai turi būti įrengti ir išgražinti. Šešėliams tai visiškai nesvarbu. Gatvės žibinto ar mėnulio šviesoje jie jaučiasi kaip žmonės operos ir baleto teatre. Retai kada, bet  atvyksta ir spalvotų šešėlių. Tada ant sienų susimaišo daugiau spalvų, bet mėgstamiausia šviesa yra balta ir nelabai ryški.
Čia visada groja orkestras. Žinoma, groja šešėliai. Jie juk amžini muzikantų palydovai. Dažniausiai skamba džiazas ir bliuzas. Retkarčiais lengvas rokas. Aišku, neužmirškime ir klasikos! Muzika beveik tokia pat kaip ir visur, bet gerai įsiklausius girdisi vienas kitas akordas, kuris paprastam mirtingajam nelabai suprantamas ir klausai nepriimtinas. Grojama visada tyliai. Krintančio lapo čežėjimas ir tas garsiau skamba. Kadangi šešėliai yra tyleniai nuo prigimimo, tai garso visiškai nemėgsta. Pabandykite namuose užleisti kokį penkiasdešimt vatų ar daugiau garsios muzikos. Gali būti, kad šešėlis, jūsų nuostabai, užsikimš ausis, žinoma, jei jums tai pasiseks pamatyti.
Iš tikrųjų, šokiai užima svarbiausia vietą jų gyvenime. Poros sukasi visur – ant grindų, sienų ir lubų. Žodžiu, visur, kur tik gali kristi šešėlis. Šešėliai nėra tik šiaip sau šešėliai. Yra moterys ir vyrai. Šoka poromis labai sklandžiai ir drausmingai. Niekada nesistumdo. Aišku, atsiranda ir žioplių. Na, tų, kurie dėl kažin kokių priežasčių nemėgsta šokti. Jie šmirinėja tai vienur, tai kitur arba bendrauja su kitais vienišiais.
Dažnai poros išyra, nes kuris nors partneris išnyksta darbo reikalais, o jo vietą stengiasi užimti kitas. Čia pavydo scenų nebūna ir negali būti. Iš šalies žiūrint, turėtų atrodyti lyg vaiduoklių balius, bet tai netiesa. Tai tik šešėliai ir tiek.
Dar kiek ir šešėlių naktis baigiasi. Visi grįžta prie savo nepakeičiamų darbų ir laukia dienos pabaigos, kada vėl galės susiburti krūvon.