Tegyvuoja drakonas II

Kol devynios drakono galvos ugnimi dar iškosti rytą
Šnervėm pučia raudonus dūmus kalaviją kažkas galanda
Tris kartus į krūtinę beldžia. Belsk kiek nori – neuždaryta
Į apleistą bažnyčios kiemą piemenėlis suvaro bandą

Kitos avys ant klauptų miega ant altoriaus užlipt nebijo
Veidą laižo rupus liežuvis ten kitapus klausyklos grotų
Ašmenim jau sutvisko rasos nuo juodžiausių nakties lelijų
Kiek tylos kartais telpa puokštėj net nebetelpa man į protą

Karalystės drąsiausias princas su šarvais pašarvotas guli
Nuo liepsnos jo apdegęs kūnas prisigėręs tamsos ir miros
Bet ne tau šis ramybės metas ir ne tau ta balta drobulė
Nors mintim pasvajoti leidi – kad ir man taip ramiai numirus

Bet kelies ir iš naujo puoli nuo drakono tautos vaduoti
Nukapoti devynias galvas kaip sosnovskio barščius ir viskas
Pagrindiniams herojams mirus vis dar lieka keli randuoti
Tavo kardas nors ir medinis bet prieš saulę kaip tikras tviska

Iškapojęs dilgynes pievoj ne krauju tik rasa aplietas
Įtikėjęs kad vien tik žodis gali mus nuo mirties išgelbėt
Savo arklį medinį varo – šuoliais joja miškais poetas
Kol devynios drakono galvos naują žinią pasauliui skelbia