Ir vėl lieku paklydęs vidurį pasaulio,
O tu, savu žodžiu mane nutildai.
Gal aš besielis vaikas, kurį gali naikinti,
Kurį gali vis trypti, kol tuštuma paliks...
Net nežinau, kodėl turiu aš tau paklusti,
Gi tu tik sugebėjai mus mažus palikti miško gilumoj.
O mintys vis skrajoja tarp nelemtų iliuzijų,
Kad tavo švelnios lūpos kažkada ištars: Myliu.
Aš paaukosiu viską, dėl tavo juoko nuoširdaus,
Net nežinau, kodėl širdis man liepia taip daryti.
Bet kai regiu liūdnas tavas akis aš sau neleidžiu pykti,
Kad mano ausys vėl išgirstų jau seniai pamirštą, tyrą juoką.