Terasoj stiklo siena – rudenio orams pabjūrant
stabdyti drėgmei, žiemai suturėti, duoti startą
pavasariui, tai gaivai, kur ant
kvapų pakimba ir alsuoti verta –
tad sutarta, nuplauni sieną ir jos nebėra.
Toks abra su kadabra – jokio stiklo. Tuščia.
Iš perspektyvos atkeliauja labdara
vaizdų akims ir laikui, ir suduš čia,
po kojom, lyg alkūnei pasipainiojus taurė.
Sakykim išgerta. Keli lašai tik dugną dengė.
Bet paskutiniai, tie svarbiausieji... Kurie
mintims jų prieangį, nukraustytą palangę,
nuspalvina... O stiklas toks neįtikėtinai švarus
lyg jo nebūtų.
Ant debesų danguj nesimatytų putų...
O matosi. Tuoj mėnuo iš už jų išsprūs.
Tasai dieninis lengvas mėnuo. Lengvas.
Matai kažkoks praeivis dairos –
nenori jo akių, tai pasilenk vos
arba nuduok esąs truputį žvairas
ir vėl gali galvoti apie tai,
kaip iš lentų šachmatų patai
išsikelia į aplinką ir tu matai
kaip vyksta to tema debatai
tarp tų kur už su tais kur prieš.
Taip pat tarp tų kur prieš su tais kur iš.
Kai nusibos, kažkas nubrėš
raudoną liniją ir laikas plyš.