Rašyk
Eilės (73045)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 30 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Įsivaizduoki, trisdešimt šeši laipsniai karščio senojoje miesto dalyje. Kiek garsiau atsikrenkšti, o namai nieko nelaukę ima judinti senus savo sąnarius, išlaisvindami šimtmečius skaičiuojančias daiktų dulkes, augalų sukauptus deguonies likučius, seniai mirusių žmonių kvapus, nukvaršusias idėjas. Vienintelė krauju nesutepta revoliucija, kurioje brėkšta sunkus mano atodūsis, o į jį atsiliepia skausmas ir malda, dulkėtas varpo skambesys, įelektrinančiu virptelėjimu nušviečiu dangaus tamsas. Tarp pirštų jaučiu sūrias gleives, akyse migla. Milijonai sunkiai alsuojančio miesto ląstelių pasklinda ore, kuriame maišosi miestiečių prakaitas ir nuovargis, puvėsiai, fekalijos ir beprotystė. Trisdešimt šeši laipsniai atveria nepažintas miesto kūnų puses. Šie laipsniai įsipainioja visur – instagramo kavos su ledukais bei arbūzo nuotraukose, tavo nerangiuose judesiuose, televizijos reportažuose, atidžiai brėžiančiuose nuskendusių ir suvartoto alkoholio proporcijų lenteles, sausros išvargintuose smegenų vingiuose. Vangiais mostais jūs sprendžiate apie gėrį, tingiai nušviečiate mirtį ir žiovaudami postringaujate apie šiandienos menkas pergales, visatos paslaptis apglėbiančias svajones. Big bang. Aš koduose užšifruoto protėvių šauksmo vedamas iškišu mėsingą liežuvį, godžiai alsuoju, ieškau sudrėkusio, pelėsiais išmarginto rūsio, kuriame galėčiau pasislėpti. Dega bažnyčios ir miškai. Baimė išlaisvina tik pokalbiuose apie pasaulio pabaigą.
- Pranašas sakė, kad viskas baigsis, - rudos akys, įrėmintos varno juodumo plastiko vėduoklių, nekalta mergelė, įsikandusi kasiaką, nuolankiai dėsto man savo pamokas.
Aš žvelgiu į ją negalėdamas patikėti, karštis tikrai kenkia žmonėms, jie taip greitai patiki, kad pasaulis gali baigtis. Mano skausmas begalinis, jame ir per jį aš sukurtas.
Prisiminkite, senąją miesto dalį, esančią duobėje, visas statybų aikšteles, apsvaigusio skalpelio tikslumu pūlinius keičiančias implantais, tūkstančius girtų veidų, prakaito lašelius skruostų duobutėse. Pasaulis pasibaigia, tai jūsų pasaulis eina į pabaigą. Tu turbūt neįsivaizduoji, kaip keista man būti. Ir atleisk, jog sakau tu. Kitaip negaliu.
Jaučiuosi atskirtas, įkalintas prieblandoje skęstančiame rūke, regis, girdžiu tik aidą, sklindantį iš tavo tikrovės. Tikrai keista, nieko nepridursi. Šitokį neįprastumą pajutau seniai. Nepamenu tikslaus laiko, rodos, visuomet žinojau taip esant. Būdamas penkerių ištisas dienas sėdėjau prie veidrodžio. Buvau užhipnotizuotas vaizdo, kurį mačiau – tai buvau aš pasaulyje. Tai pasirodė visiška nesąmonė. Kaip aš galiu lyg niekur nieko sėdėti čia, priešais spintoje įrėmintą savo paties atvaizdą kambario, kur miegu ir žaidžiu fone? Kaip prie šitos lovos, aptrauktos gariūnuose pirktu užklotu, iš kurio mielai žiūrėjo į mane šunyčiai, galėjo derėti mano atvaizdas bet nesimatyti ničnieko, ką apie tai galvoju? Bet viena diena supratau – čia jau turbūt visam. Nesąmonė. Absoliutus pasityčiojimas. Pradėjau gilintis i mokslą. Kaip štai, sakykim, žmones gyvena. Dusau norėdamas suprasti, kaip ar kodėl. Tai apniko mane visa, šio nepatenkinimo noro nelaimei ląsteles krušosi lyg užsikačialinę triušiai. Sizifo darbas, kafkiška situacija. Visa tai žavu, bet tikrai nemalonu. Turiu tau prisipažinti, būti atviras ir nuogas. Regis, nutiko taip, jog susižavėjau ne tuo tyrimo objektu. Toks pasirinkimas turėjo reikšti tik vieną. Teko didvyriškai susigrumti su visa negyvėlių armija - dievu, istorija ir tiesa. Kova nuožmi, veik mirtina. Net nebežinau ar pavyks išgyventi. Man atrodo, pradėjau pūti. Rankose atsivėrė žaizdos, kyla rūgštys, o rytais troškulio kankinamas turiu išgerti bent dešimt stiklinių vandens. Darbe žiūrėdamas į kompiuterio ekraną vis dažniau galvoju apie dykumą. Ir nieko nebegaliu galvoti apie darbą. Daktarai negali padėti. Tiesa, jie ir nesupranta, kas man yra. Jų tyrimai, mašinos ir metodai sinchroniškai kartoja, jog klaidų nėra, organų sistema darni. Gal ir gyvensiu. Nėra juk taip ir blogai. Aš bent galiu prieš akis regėti dykumą. Jausti kaitrą pėdose ir troškulį ant sausų lūpų.
Raudonos, kreivai, riebiai padažytos lūpos buvo suspaustos. Akys apsiblaususios. Po riesta, regis, nesibaigiančia, vingiuojančia lyg Vilnelės vingis, kaklo linija džiazavo širdis. Vienas žvilgsnis, tu svirduliuojančiai sušokai kvailą, beprotiškai gražų, kruviną it miestas, orų žingsnį pirmyn. Nusitaikai, šauni, viską prarudusi Vilniaus nakties būtybe. Užsisakau viskio.
- Tokio paties, - maivosi juoduose marškinėliuose įsitaisęs barmenas, spokso į tave, o tu nieko nematai.
Miestas degė, bet kažko jame trūko. Padegėjo? Išėjau parūkyti. Karšto, dvokiančiu išpiltu alumi, prakaitu, godžiais žvilgsniais, juoko ir maldų kvapai elegantišku įpratimu mainėsi ore. Miestas apkvaitino, svilino plaučių alveoles, man niežėjo odą, norėjosi draskyti ją, sprukti, pabėgti. Keitėsi veidai, Vytas, Milda, Jonas, tu. Kaip sugrįžti? Užsisakiau dar viskio, kvailas barmenas, juodos tavo akys. Kaip reikės sugrįžti?
- Į ką? - tada atmestinai paklausei tu.
Nežinau, tada nežinojau. Viskas prasidėjo birželį. Turėjau rašyti. Visada turėjau rašyti. Bet niekados to nedariau. Buvo karšta ir svaigo galva. Tą vakarą turėjau rašyti, bet sutikau tave. Nusigėrusią raganą, vaiko širdimi. Tada pirmą kartą sapnavau mišką be dangaus. Klaikus sapnas, dabar irgi negaliu jo pakęsti. Tu pasprukai, o sapnai liko. Aš bėgu ir nežinau. Ieškau kelio ir niekada negaliu išeiti. Dažniausiai sapnuoju ligonines, ilgus, nesibaigiančius koridorius, pastatas tuščias ir pilkas, o aš vienintelis čia svetimas. Lipu mokyklos laiptais, o man pastačius koją, konstrukcijos ima byrėti, man linksta keliai, aš griūnu. Gerai, kad skausmas pridusęs. Bet baimė veikia visu pajėgumu, apninka mano sąmonę, įsispraudžia į judesius bei veiksmus. Aš imu lėtėti. Vietoj trijų du, ir tai gerai. Tikrai nežinojau, buvau pavargęs ir piktas.
- Į Lietuvą, - man užvirė kraujas, tau niekada nerūpi, tu ne šios planetos būtybė,
Tavo veidas persimainė, mes nutilom. Tris kartus nusimoviau striukę ir apsivilkau atgal, nesupratau koks oras. Kai atskridom lijo. Maži permatomi vyzdžiai įkyriai žvelgė į mane. Vyras juoda rankine, mėlyna iškaba, slidžios plytos po kojomis. Bjaurus balandis, klyną apsimyžęs senis. Kūną veria mažos nejudančios akutės, ropoja po tavo rūbus, lenda į vidų. Skruzdėlių kolonijos dauginasi, okupuoja mano kūno ertmes, tu tvirčiau suspaudi mano delną. Mes geriame tekilą Niujorko bare. Tu trini rankas muilu, bet jo nenuplauni, tavo rankos šiurkščiai glosto mano blauzdas. Kitame kambaryje rūko žolę, aš noriu vemti. Tu godžiai geri vandenį ir kalbi apie Nyčę. Mes anapus. Jie aplinkui geria alų, žaidžia krepšinį, eina į darbus. Raudona uniforma apsitempęs, penkiasdešimtmečio neurozės kankinamas žilaplaukis moja užeiti. Mūsų kryptis pasikeičia, apsisukame duryse. Apeiname ratą.
- Ten viskas sustojo.
Po velnias turėjau rašyti, surasti personažą, bet tą birželį buvo sunku. Tu liūdnai pažiūrėjai į mane ir aš suvis supratau. Ką supranta jie? Argi krūtinę draskantis skausmas, lavonų prigrūstos ligoninės, prekybcentriai, degantys Australijos miškai. Tik tok. Tu miesto demonas, nusigėręs, skausmu pasruvusiomis, kiek apsiblaususiomis akimis. Turėjau suprasti.
Vieta ir laikas vienu sykiu vėrėsi man prieš akis. Kvaitulys ir nerimas buvo apėmęs miestą. Tu sakei, kad tai praeina. Mane apniko baimė. Tikrinau daiktus, išrinkinėjau televizoriaus pultelį, prisiekiu, kokius penkis kartus. Po to vėl ramybė. Viskas praeina, pasaulis gali sugriūti šimtus sykių ir toliau būti normalus, kare irgi gimdavo vaikai. Paplūdimyje man buvo šalta, bet atsigulus abu nusvilome. Kai grįžome į viešbutį, tu savo įdegį laikei pergale prieš pandemiją. Ir tada vėl.
Kai mes sugrįžome viskas buvo taip pat. Tik laikas sustojęs. Nebetiksėjo laikrodžiai, neberūpėjo oras, rūbai, aš tau.
- Bet tu, tikriausiai, girtas, - mostelėjai tu man, kvailai atlošusi galvą, tavo akys provokavo ir trypė, tu tyčiojaisi iš manęs, niekinai ir tuo džiaugeisi.
- Tikrai, šioje kanalizacijoje gyvena krokodilai. - žiūrėjo į mane išsprogusios dylerio akys.
Aš mandagiai nusišypsojau, pirštais užgriebiau žolę kišenėje, keletą kartų idiotiškai palinksėjau galva ir nuėjau. Vilnius yra žavus miestas. Čia vietinė politika tiki, jog narkotikai yra blogai. Tuo tikiu ir aš. Tuo gal net tiki mano dyleris. O žmogus ir toliau perka, ryja, badosi, šnioja, bet čia jau prigimtinė teisė – su savimi daryti ką tik įsigeidžiame, kol nepaliečiame kito. Šešėlis yra blogai, šešėlis paliečia kitą.
- Ir tu jam visa tai pasakei? Ką jis tau atsakė?
- Kad nieko negali pakeisti. Kad visuomenė nepasiruošusi.
Aš glosčiau tavo ranką, mes ėjome Šlovės alėja. Abu nežinojome, kodėl esame čia, bet tai buvo paskutinė atvira Los Andželo vieta. Tos plytos sudėtos sumautai – einant reikia kraipyti galva, o tai apsunkina ėjimą, o dar ir lijo, mano batai buvo kiauri, aš tikrai norėjau kuo greičiau praeiti šią vietą. Mes vaikščiojome apokaliptiniame filme, uždarytos langinės, pritemdytos šviesos, vieninteliai sutiktieji – likę namuose. Ant čiužinių sugulę vyrai ramiai mėgavosi šeštadienio poguliu. Kai lyja ir man norisi miegoti. O mes lyg paskutiniai kvailiai ėjome šita alėja, man buvo sumautai šalta. Pasiklydome. Tu užsispyrusiai kartojai, kad mašiną pastatėme dešinėje, nors dar vakar buvai sakiusi, kad nesidedi tokių menkniekių į galvą.
Naktį sapnavau benamius, jų tiek daug, jie visi rangėsi iš šalčio, vaitojo, prašė pagalbos. Buvo sumesti į labai gilią duobę. Mane pritrenkė duobės dydis, kas ją galėjo iškasti? Aš vaikščiojau kaip pakerėtas aplink, akimis negalėdamas aprėpti neišpasakyto kanjono pilno besirangančių. Mes miegojom motelyje, pirmame aukšte. Užuolaida buvo per maža langui, todėl matėme ir buvo matomi, visus praeinančius. Keturiasdešimtmetis, riebaluotais plaukais ir širdininko veidu. Ryte mačiau, kaip jis valgo vaflius, tu suspaudei mano ranką, kai norėjau bėgti ir spontanišku judesiu išmušti jam iš rankos žnyplėse suspaustą šoninę. Pažiūrėjai į mane išsigandusi. Tai dabar aš pakvaišėlis. Prigimtinė teisė, kartojau savo mantrą mintyse, žmogui būti žmogumi.
- Ką jūs galvojate apie sugrįžimą? – rašė man Karolis, Gertrūda. Abu mieli ir draugiški, abu absoliučiai neįdomūs.
Tu pagarsinai muziką, mes sėdime bagažinėje. Pasaulis sustojo. Mes žiūrime tiesiai į Las Vegasą, tolumoje matosi šviesos ir kas pusę minutės praskrenda lėktuvai. Amerika nesustojo. Kai nusileidome Vagase entuziastinga stiuardesė, lyg radijo laidų paaugliams vedėja, čiaudint ir kosėjant lėktuvo auditorijai, palinkėjo pašėlti linksmybių rojuje. Tai buvo prieš savaitę. Kai atskridome oro uoste žmonės dar keliavo, žvangino žetonus, prasilenkinėjo. Šiandien važiuojant tu man garsiai skaitei kazino, viešbučių ir klubų tekstus vaizdajuostėse. Tai buvo vienintelis viltingas dalykas apie sustojusi miestą. Miestas, kurio šviesas generuoja pramogos uždarose erdvėse ir turizmas. Amerikoje blogiausiomis prognozėmis bedarbių lygis išaugs iki 20 procentų- raportuoji kaip ir visas naujienas ir apžvalgas tu man. Man nuobodu, o tu rimtai galvoji. Surauki antakius, nori kažką pasakyti, abejoji. Geriame alų, mašiną pasistatėme prie kažkokios balos, bet kai važiavome dangus buvo rožinis, visas, ir dar kalnai rožiniai. Instagramo filtrai buvo sukurti Kalifornijoje, tikrini mano pastabumą tu. Paplūdimyje matėme daug žmonių, ispaniakalbių moterų su vaikais, senukų, jaunuolių. Regis, draudimai suveikė, bet tik tiems, kurie visada klausė, buvo savi. Negalėjau atsikratyti blogumo. Ką tai duos? Paklausiau tavęs bagažinėje. Tu suraukei lūpas, atsakei, kad grėsmę tavo privatumui arba tavo gyvenimo pagerinimą, priklauso nuo to, kaip tai valdysime.
Kaip tai valdysime, kokios priemonės, ką mes žinome, kas meluoja, - raudonuoja antraštės, žinutės, postai, video. Sveiki, su jumis iš karantino zonos sveikinasi Lietuva. Sveiki, Lietuva, bet ar bent suprantate kaip viskas yra trapu. Taip, suprantame, trūkčioja ryšis. Trankau televizoriaus pultelį į sieną, ar girdite, jūsų mikrofonai suknisti. – Suprantame, įvedame karantiną ir darysime viską, ką daro kitos šalys, neatsižvelgdamos į jų neveiksnumą, demokratijos stoką ar pasaulio pabaigą. Pasaulio pabaiga nutinka kas sekundę, - įsiutęs rėkiu aš. Bet kiekvienam šis pasaulis kuriasi iš naujo, - papildai mane. Tu piktai dėstai įsivaizduojamą pokalbį, tada bučiuoji mane, užmiegi.
- Ar jau sprendėte kokius grįžimo planus?
Sėdime dykumos degalinėje, baigėsi benzinas. Tu žiūri į mane išsprogdinusi akis.
- Kaip tu galėjai pamiršti?
Aš nieko nepamirštu. Karštis mane išlydė, virusai nuplovė rankas, man baisu, o tai, regis, sugrąžino mane į šitą pasaulį.
- Kaip jūsų kelionė? - vangiais judesiais barmenas pildo viskio taurę, barsto cukrumi tavo bambukinį šiaudelį.
Tu sustingusiai žvelgi į minią.
- Mes susimausime, kai reikės grįžti, - sustingsta tarp atsilupusių sienų dažų žodžiai tau nuėjus.
Birželio karštis beveik visada miestą pakeisdavo nebeatpažįstamai.
2020-04-12 22:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-14 21:41
neonas2
ar taip dabar visi rašo prozą, bepauziniais srautais ir išdirbtais dešimtukininkų sakiniais konkursams. aš dar neskaičiau, galiu klysti. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-14 20:49
ONYX
Nu giarai vot prisiviarčeu ir piarskaičeu vysą. 

Dabar kaškėk aciprašisiu uš niakarėktiškas pyrmas pastiabėjimas biat ne uš žynutia jamia. Jusų niablogas rašimo stilius ir jus turitia giaras tėksto pojutis. Niagaliu sakiti kat šytos abi rašimo ipatibės butų mėlos ir draugyškos, biat  apsoliučiai vėna kytos viartos. Kaip ir tė jusų pėrsanažai, kuriu sužinamia tyk vardus. Nu ir tas savibias kurias mynėjotia apė jos. 
Niaslėpsiu mašdauk no vydurio man buvo vialniškai sunku ištviarti vysas rašinis nias pavargau no šoliavimo pavargau stianktis siakti yvikiu mišrajnė..

"Kiaturi" nu maniąs uš santikinai kokibiškas rašimas biat nia uš pac kurinielis

P.s. linkiu jum čiutačku mažeu prėtėnzijos ir vot biškiuką aiškiasnis siužėtas plius suprantamiasni pėrsanažai
 
P.p.s. nu a čia jus rašatia daugeu tėms kurė išvyso nėko niasupras ir sakis jok če "turbut labaj giarai"
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-13 12:31
neberijus
labai daug minčių ir siužetų tūkstančiams eilėraščių. Man sunku tokius traktatus skaityti. gal reikėtų gabalais skaidyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-12 22:31
Violita
Be abejonės esate patyręs kūrėjas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą