Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Akys nušvito, kai išvydau į klasę įžengiančią, direktorės lydimą ciocikę. Prieš tai, gi sėdėjau kaip pelė po šluota ir bijojau net krepštelėti. Tad, išvydus artimą, pasijutau saugi. Šiemet, pradėjus trinti penktos klasės suolą, nelabai jaukiai jaučiausi tarpe savo bendraamžių, nepriėmė jie manęs į savo ratą. Stūmė, tarsi prakeiktą, į šalį, vengė mano draugystės. Nuo pat gimimo pravardė „benkartas“, lyg šleifu tįso paskui. Tad vaikai, su tokiais kaip aš, gėdijosi bendrauti. Glūdėjau suole, nors čia jaučiausi saugi. Pertraukų aš bijojau, turėdavau slėptis nuo pašymų ir apkumščiavimų. Suaugę žmonės yra žiaurus, bet vaikų pasaulis yra dar žiauresnis. Jie juk yra tėvų „veidrodis“, kuris atkartoja tai, kas namų erdvėse užprogramuojama. Nuo mažumės už save turėjau pakovoti pati, tad ir atėjus į mokyklą, susiradau sau saugų kampelį, jis buvo mano pertraukų slėptuvė. Paslapčia nuslinkdavau, kiti jos neturėjo žinoti, būtų ir ten radę. O tada jau ramybės nebūtų ir per pertraukas. Trečiame aukšte aptikau nenaudojamus laiptus, įsisprausdavau tarp, ant jų sukrautų, senų suolų ir prakiūtodavau kaip peliūkštis taip iki skambučio į pamoką. Pertraukų, kai kiti, vos išgirdę, kad pamoka baigėsi, skriedavo lyg kulkos pro klasės duris, aš nemėgau. Tad stengdavausi ilgiau pabūti klasėje, ji man buvo visiškai nereikalinga. Bendraklasių patyčių, kartais prisidėdavo ir kiti, pikto jų juoko, girdisi dar ir dabar. aš nesuprasdavau, nors savęs ir klausdavau: kuo aš esu jiems nusikaltusi?  

   – Onute, tu eisi su mumis, – pasakė direktorė.

 Iš to džiaugsmo, kad nereikės būti mokykloje, lyg varlė kišenėje, sukvaksėjo širdikė: laisvė! Nors polką šok. Užgaulių žodžių šiandien jau neteks girdėti. O kai, jau einant koridoriumi, giminaitė pasakė, kad man teks su ja drauge kai kur nuvažiuoti, iš laimės aš vos nesprogau lyg muilo burbulas. Valio! – norėjosi išrėkti visam pasauliui, – nors kartą ir mane vežasi. Rudens diena, nors buvo ir apniukusi, man nušvito. Atrodė, kad saulė žeme ėmė ritinėtis. Važiuosiu su ciocike, – subangavo iliuzijų luotai, kurie plukdė vaikišką fantaziją. Toji giminaitė, iš patėvio pusės, man niekada dėmesio nerodė. Atvirkščiai, girdėdavau, kaip patėviui bambėdavo ir negeromis akimis mane verdavo – „kam ėmei tą mergą su „benkartu“, geresnės negalėjai susirasti?“  Jų gimine, mat, buvo sužėlusi iš bajoriškos veislės, tai aš jiems buvau, su tokia savo prigimtimi, kaip rakštis subinėje. Kaip gi, patėvis – bajoras, o ėmė į pačias prasčiokę ir dar su „kraičiu“! Kur tai matyta, gi šeimai tuo baisią gėdą užtraukė! Nesvarbu, kad tie jų ,,titulai’’ seniai jau buvo pradingę, bet tie,  kas save laiko ,,mėlyno kraujo’’, visada turi įsitikinimą, kad jie yra  pasaulio išrinktieji. Aš jiems buvau kaip randas po raupų, nes nuolat regėjo manyje įsikūnijusią „pasaulio nuodėmę“. Nors maža, bet nebuvau rambiaprotė, greitai ėmiau suprasti, kad esu „ne tokia“, kaip kiti. O ir toji nuolatinė aplinkinių panieka lindo į visas smegenų ląsteles, kuri gniuždė taip, kad augau ir pati savęs ėmiau sarmatytis, kažkokiu niekingu padaru jaučiausi. Tokie, kaip aš, anksti praranda vaikystę.

 Streksiu koridoriumi joms iš paskos, o jau linksma streksėti, kaip kokiai pūsta uodega voverei, o jau smagu. Sustojame prie direktorės kabineto, man liepia laukti koridoriuje, o pačios sulenda vidun. Kur gi dingsi? Už laimę – sunki kaina. Lauksiu. Ar vaikas supaisys tuos suaugėlius? Amžinai juk jiems svarbūs reikalai, amžinai jie skubantys. Taip ir apsisunkina patys sau tuos gyvenimus, kur galėtų viskuo džiaugtis ir vargo nematyti. Tik, kiek aš juos vėliau stebėjau, kuo nors užimti ir užimti. Mažam, iš apačios į viršų žiūrinčiam, baisiai jau jie rimti ir nelinksmi atrodo. Tokie nuobodūs, kad bijo vaikai juos ir pakalbinti, ko nors paklausti. Bus pavaryti šalin už smalsumą. Tad, stovėjau aš tame koridoriuje, kaip koks amžinas sargybinis. Gerai dar, kad pamoka, viena kančia būtų buvusi, juk šnairuotų kiti ir pašaipomis varstytų. Gėdyčiausi, stovėčiau galvą nuknebusi ir negalėčiau pasitraukti, laukti tai – liepta. Jau ir nuobodulys suėmė, kai tos moterys, lyg tyčia taip elgtųsi, taip ilgai viduje tūnojo. Tad myniau nuo vienos kojos ant kitos. Neįpratusi vienoje vietoje aš smaksoti. „Tikru strakalu gimei, ne vaiku“, – močiutė, kai dar buvo gyva, – „Tikru spirgėsiu“, – sakydavo. Gal ir ne veltui? Bet ji, tai juk meiliai mane taip pabrūžindavo, – nuklysta mintys link jos trobelikės, – Taip gera buvo, kol ji galvą glostė, – iškyla močiutės bruožai, šypsosi ji man kaip tas gerasis angelas…

Žingeidumas ima virus, užmatau sienoje mažą skylikę, pirštas pats lenda į ją ir gremžia, gremžia…  Pamatytų kas, ot tai gaučiau! – suprantu, bet krebždenu, gilinu tą baltumą ir gan. Neklaužada - pirštas krapšto dažus ir ką tu jam!? – linksmas kipšas varpo mano galvikę.

Fantazuotoja esu, kokių reta, pamirštu kartais ar tiesą, ar išsigalvotą pasaką porinu. Pasakoju, na, tarsi tikrą nutikimą. Melagė! – apšaukia. O man taip patinka viską regėti tik šviesiai. Va, ir dabar, sienoje atsiveria įvairiaspalviai, lyg ir laiptai, lyg ir takas. O toje skylikėje matosi lyg didingos karalystės vartai. Bildu fantazijų karieta. O ji – auksu kaišyta, žirgai žaliomis karčių garbanomis tik plazda, tik kabinasi kanopos į žemę…

   – Tai tada taip mes ir sutariame…

Atsivėrusios kabineto  durys sudaužo į šukes, vos užsimezgusį siužetą, sudūžta mano stebuklingieji rūmai, nes žemiškas direktorės balsas, greitai slepiu kreiduotą ranką už nugaros: ot dabar gausiu! – ir nunarinu akis, nes pagaunu ciocikės žvilgsnio žaibą. Tik, sienoje išgremžtos  skylikės, nepaslėpti!

Ciocikę mūsų giminaičiai, net ir kaimynai, kažkodėl vis „sena pana“ šaukia. Juokauja, kad po mirties turės musmirių hektarą išspardyti, o kol skinsis į priekį, už nugaros vėl taškuotosios ataugs. Bet man ji visai į tą ,,paną’’ nepanaši. Žila, raukšlėta, į klaustuką jau ėmusi linkti. Kokia ten iš jos be pana? – stebiuosi, – Kažkada dar ir vienuole norėjo tapti. Taip giminės kužda. Ir apsigyvenusi jau buvo tarp tų „seserų“, tik motina, prieš pat įžadų davimą, pakėlė tokį vienuolyne triukšmą, kad jo vyresnioji liepė varytis tą savo ,,Dievo avį’’ namo. Ta ciocikė – patėvio motinos sesuo yra baisiai, baisiai dievota. Po tris, keturis kartus per dieną nuzaganioja į miestelio bažnyčiukę. Save ji vadina – „Viešpaties tarnaitė“. Mums linksma, kai ji išeidama iš namų, kokis penkis kartus grįžta patikrinti ar durų spyna tikrai užrakinta? Mat, vagių bijo lyg maro ar karo. Mes vaikai nesuprantame, ko jai bijoti, kai net kelios spynos tose jos duryse? Kas jau ten pas ją ir veršis? Artimieji jai pataikauja, nugirstu kartais kalbant – ,,gražaus palikimo sulauks giminės. Gi, rupūžė, net virtuvėje po klijuote tūkstančių prisiklojusi“. Ir aš kartą esu mačiusi, tada, kai man davė dešimt kapeikų, pakėlė tą ,,klijuotę’’, o ten – popierinių pilna. Drebančia ranka, ir man, retkarčiais numesdavo „marožinui“, jis tada devynias kapeikas kainavo, tad man buvo dideli pinigai tas dešimt, gera ledų porcija. Retai, bet užplaukdavo jai gerumo banga. Šiaip tai jau ji nebuvo dosni, kumštyje užspaudusi laikė tą savo ,,palikimą’’. Ir dabar, va, žvelgia ta „Dievo tarnaitė“ taip piktai, kad net pritūpk. Akys – du ledo gabalai. Nusigąstu: tai prisidirbau! Nesiveš jau ji manęs dabar niekur, – tik, kai ji nieko nesako, – Gal nė nepastebėjo tos skylės? – pagalvoju ir apsiraminu, nes išgirstu, kad atsisveikina su direktore. Kaip ir visada, nuolankiausiai tūpčioja, linkčioja. O man meta:

   – Eime.

 Atrodo, kad didžiausias uraganas praūžė pro mane. Pasisekė, ima kartu! – plūstu džiaugsmu. Aš puikiai žinau, kad ji nesitaško gerumu, bet paslapčia viliuosi, gal nupirks kokį gardėsį? Juk maniškis pilvas pastoviai alkio krakoviaką šoka. Retas atvejis, bet užeina gi jai ir dosnumo momentas. Ypač, jei šalia būna kokia kita davatkėlė. Tuomet kruopščiai, tarp pirštų pazulinusi kiekvieną pinigėlį, peržiūrėjusi kainas ir prinervinusi pardavėją klausimais, galop nuperka kokią pigią „bombonkę“. Bet, kad jūs matytumėte, kaip ji sugeba tą savo „loską“ pareklamuoti. Žinoma, prieš tai dar išdejuoja – „Dieve, Dieve, tau matant, glaudžiu „siratą“. Gal atleisi man nuodėmes savo dangaus karalystėje po „smerties“. Net toji draugė kreivai nusivaipo jai už nugaros, kartais ir pirštą ties smilkiniu pasukioja. Nelabai gi ten jų draugystes ir supaisysi, neaprėpia dar mano galvelė, sutinku su viskuo ir tyliu. Svarbiausia, kad ta „bonbonkė“ gomuryje jau tirpsta.

 Atkeliaujame į autobusų stotį. Dabar aš esu rami. Tikrai vykstame, ciocikė bilietus jau šildo saujoje. Vaikišką ir suaugusio. Džiaugiuosi kelione. Tik labai norisi jos paklausti: tai kurgi mes vyksime? – bet bijau, kad  ims ir supyks. Ūmi ji juk yra, tai tyliu tą savo ,,stalčių’’ uždariusi ir stebiu aplinką. Gi užpykdysi, tai dar palieps eiti namo. Ką čia su tokia gali ir žinoti? Dažnai ji mane pavaro nuo močiutės, savo sesers vartelių. Užeina jai, matyt, koks tai bizas. Pagaliau į aikštelę atrieda autobusas. Na, man jis lyg karieta iš pasakos. O kai ant minkštos sėdynės priglaudžiu minkštąją, tarsi kokio dvarponio dukra jaučiuosi. Smagumėlis baisus! Pajudame. Prispaudžiu nosį prie stiklo ir stebiu, stebiu… prabėgančius vaizdus. Rugsėjis, saulutė pro pilką debesį prasispraudusi, merkia spinduliais žemę. Diena išsigiedrijo, tiesiog žydinti. Gamta, tarsi paskutinei savo puotai pries atšalimą, pasidabinusi įvairiaspalviu rūbeliu. Tik mirga, švyti… paveikslai mano akyse. Norėčiau pasidžiaugti tuo ir su savo bedrakeleive, bet kažkas nuo to sulaiko, nedrįstu. Nes ciocikė, kaip akis įbedė į vieną tašką, lyg kažką godžiai rytų, taip ir smakso. Tad užrišu mintyse liežuvio galui mazgiuką: pakentėk ir pati pamatys, jei panorės.

   – Onik, sekanti stotelė – mūsų. Išlipsim. – Prasiveria jos siauros, lyg du brūkšniai, lūpos.

 Stovime kažkokioje nežinomoje gyvenvietėje. Vaizdas perša mintį, kad aš čia jau lyg ir esu kartą buvusi, tad įsidrąsinusi, paklausiu:

   – Ar tas miškas – Kūprė?

„Dievo tarnaitė“ tik linkteli galva. Patvirtina, kad esu teisi. Reiškia tikrai aš esu čia buvusi su močiute. Tik, tai buvo labai seniai, tad nelabai galiu ir atsiminti. Mano močiutė – nuostabi grybautoja, tad laimikį nešdavo krepšiais. Ne tik į namus nešdavo, bet dar ir kaimynus miško gėrybėmis apdalindavo. Užmokesčio ji niekada iš jų neėmė. Bet žmonės buvo supratingi, jos varganą būvį, matydavo jos varganą būvį, atsidėkodavo tai lašinių bryzeliu, tai sviesto kruopa… Taip ji, žmonių paremiama, lengviau ir pragyvendavo. O ir man gardesnį kąsnelį pakišdavo. Ji vesdavosi į grybus ir mane. Po mažomis eglutėmis kazlėkus jai išrankiodavau, nes senai jai būdavo sunku po jomis palįsti. Ir kaip mums tada buvo gera braidžioti po mišką, – skaudžiai nusmelkia širdikę, – Nebėra mano užtarėjos. Seniai ilsisi toje, kaip pati sakydavo, „ašarų pakalnėje“.

Namukai, dauguma jų išpuoselėti, gražiai sutūpę palei pat kelią. Dešinėje – smėlėtas vieškeliukas, toliau gurgena siauras upeliukas, vėliau aš sužinosiu, kad jį šaukia – Vėgėlė. Upeliukas toks, kad aš lengvai per jį peršokčiau. Dairausi, viskas man yra įdomu. Geriu akimis, geriu… kiekvieną atsivėrusį gamtos paveikslą. Vėliau sužinosiu, kad kaimas vadinasi – Paprūdžiai, kad čia gyvena geriausi pasaulyje žmonės, kurių žodžiai, atjauta mane sušildys, vos tiktai pagalvosiu apie tą žalią žemės lopinėlį. Lenksiu galvą jų žmoniškumui, net ir mirties patale, atminsiu. Jie man tiesė duonos riekę, dažnai geraširdiškai glostė galvą. Iš ten išeisiu, ves takas, kartais jis bus labai duobėtas, kartais – tiesus, bet visada aš būsiu Paprūdžių kaimo dukra ir žinosiu, kad turiu daug mamų ir daug tėvų. Jų gerumo pamokos išliks visam likusiam laikui.

Ciocikė, čia jau man labai keista, paima mane už rankos, taip ir pajudam į priekį. Nevarginu jos jokiais klausimais, svarbiausia, kad einu šalia. O ir žvilgsnį visai kitkas patraukia. Užsižiūrėjusi, nė nepastebiu, kad jau esame vietoje, ties mūriniu pastatu. Mano bendrakeleivė praveria duris. Dviese skinamės plačiu koridoriumi. Suprantu, kad čia – mokykla, nes jos visos yra vienodos, su daug durų į klases. Pasibeldžia ji tik į vienas jų. Matyt ir čia darbuojasi viena iš jos draugių tarpo? Teks klausytis tų jų kalbų apie ,,sielos išganymo’’ reikalus, kol abi tą savo ,,arbatėlę’’ gers, – toji mintis apie „arbatėlę“ ir pakelia man ūpą, – Dabar jau tikrai žinau, kad teks tų gardėsių ir man, – nes draugės nebuvo tokios pavydžios, nepagailės vaišių. Bet mus, nustembu naujiena, pasitinka pagyvenęs ir žilstelėjęs vyras. Niekada ciocikės nesu regėjusi vyriškoje draugėje. Na, jei neskaitysim kunigėlio. Bet koks iš kunigo ar klebono vyras, gi ,,suknelę’’ dėvi!? Šeimininkui prašnekus, patiriu, geras to žmogaus balsas, šiltai glosto klausą. Tad pradrąsėju, kai jis ir man nusišypso. Bet galvelėje sukirba mintis: lieps išeiti ir vėl teks kypsoti koridoriuje. Gi tada jau ne kas bus, jie vaišinsis, o man pilvas maršus gros. Vyriškis nuveja slogias mintis, nes abi mus pakviečia prisėsti. O man į rankas dar ir knygą įduoda, paliepia pavartyti, pažiūrinėti. Stebiuosi: kaži, iš kur jis žino, kad man patinka skaityti? – smalsu, bet paklūstu ir atverčiu viršelį. O ten – visokiausių paveikslėlių… Nesidomiu jau ir ką jie ten abu šneka, šitoks gražumas rankose! Tad įkniaubiu nosį, neatplėštumei. Bėgu puslapiais…

Mano žingeidumo šydą praplėšia tasai vyriškis:

  – Na, tai ką, Onute, draugausim?

Grįžusi iš knygos šalies, aš nesuvokiu ką jis ten man šneka, nes mintys dar skraido kartu su pasakų fėja, regiu miegančią gražuolę pilyje.

   – Eisim dabar mudu, aprodysiu tau, kaip pas mus gražu, – toliau kalba tasai žmogus.

O ciocikė, kaip koks vagis, tik šonu, šonu… tik suka akis šalin, kažką po nosimi man suvapa. Išgirstu tik vienintelį žodį – atvažiuosiu. Ir greitai šmurkšteli pro duris, tad aš nė nespėju suprasti: kas darosi? Tik tas žodis „atvažiuosiu“ įsikerta į smilkinį lyg kirvis į kaladę.

Kambaryje liekame dviese. Aš ir visai man svetimas žmogus. Akys iš baimės plečiasi, didėja, o tuštuma jau slenka pasieniais ir virsta į juodą dėmę, kuri aplinkui užpildo viską. Paliko! – klykia sužeista, lyg priešmirtinėje agonijoje apleisto ir pasmerkto mirti padarėlio, širdis. Pasrūva ašaros jau ne upeliu, o visa upe. Stingstu, tarsi į ledo gabalą. Tarp svetimų! – kraupiai dejuoja laikas. Tuščia, bekvapė ertmė neria suvokimui odą, kad prarytų plačiais nasrais mažo, ir taip menką, gyvenimą, – Viena tyruose! – trenkia lyg sunkiu kūju per galvą žinia. Vyras liūdnai žvelgia į mane, matau, kaip jo atsikišęs ,,Adomo obuolys’’, lyg sprangią ašaką ryjant, kyla tai aukštyn, tai žemyn. Ir aš pajuntu žmogišką ir šiltą jo artumą, bet ir vėl tolinuosi: juk jis man – svetimas, – mano saulėtą dieną apkloja tirštas debesų klodas, – Apgavo! – negaliu nuvyti tiesos šmėklos. – Atvažiuosiu. – rusena paskutinė vilties plėnis ir užgesta… visam laikui. Tas žmogus mato bejėgę neviltį, tad prieina arčiau, gūžiuosi kaip katytis darganoje, kai jis mane paliečia ranka.

   – Pasitikėk, viskas bus gerai, matysi. Čia niekas tavęs neskriaus, – delnas, toks šiltas, nutupia ant mano galvelės, – Dukrele, nenusimink. Nebus tau pas mus blogai. Juk ne viena būsi tu, čia – geri namai.

Ir jis jau taps ilgam mano kelrode. Regėsiu, net sapnuose, o jo geros akys žydės meile niekam nereikalingam vaikui. Kai bus sunku, aš prisiminsiu savo direktoriaus – „dukrele, nenusimink, viskas bus gerai...“

Tėviškai spaudžia mano ranką savojoj:

   – Eime, aš tau mūsų „karalystę“ aprodysiu.

Įsikimbu jo rankos taip tvirtai, tarsi skęstantis šiaudo, neatlipintumei. Po truputį šalin traukiasi gėlos debesys. Žengiu tyli šalia.

Kambaryje – dešimt lovų, dešimt spintelių. Į mane susminga devynios poros akių, neregiu jose priešiškumo. Mano naujos sesės man šypsosi, – pagalvoju ir jau nebesijaučiu svetima, tarsi jas seniai, seniai… būčiau pažinojusi. Nuo šiandien juk aš – viena jų.

Taip ir pasibaigia mano vaikystė, prasideda ilgas ilgas… kelias į gyvenimą.

Daug laiko nutekėjo, lyg vaškas sutirpo, nuo tos baisios dienos, kai balta kreida balintos sienos, tarsi liudijo – turėsi tenkintis tuo, ką turi, glostyti mus žvilgsniu. O gūdžią žiemos naktį –  raminsime tavo raudą, kai sušalusi drebėsi po palaike antklode. Sugersim, nors ir retą, tavo džiaugsmą. Tik lytėk mus gerumu, ieškosim tau artimo širdies šilumos, o iškirsti mumyse langai, bus kelias į pasaulį, kai tu, prie kuriuo nors prigludusi, vis lauksi ateinant brangiausio žemėje žmogaus – mamos. Mes matysime, kad ji taip ir nepasiges tavęs, bet mes, gerų namų sienos būsime tavo pasiekimų metraštininkės.

Tas, kuris to nepatyrė, negali žinoti, kaip alkis, tarsi tuščiomis akiduobėmis, žvelgia veidan ilgais vakarais. Kaip jis glamžo tavo viltį dygliuotais pirštais. Negali žinoti, kaip tu bėgi, drauge su kitais į jau šalnojantį sodą ieškoti vėlyvo ir sprangaus obuolio, o radusi, daliniesi juo su savo likimo broliais ir sesėmis. Koks saldus ir sotus būna tas vakaras, kai kuris iš jūsų parvykstate su lauktuvėmis. Plevena palube baltas pavydas: jis turi savus, kurie jį pasiima pas save.

O duona, tu juk nežinai, kaip ji alkanam kvepia, kai net trupinį jis bijosi numesti ant žemės. Juk jis ir užaugęs, netyčia nukritus ant žemės, pakels ir bučiuos. Ji jam visada bus šventa ir branginama.

Tu nežinai, kaip niekam nereikalingi turi būti tylesni už žemę. Niekam nesiskųsti, nors ir alksta motiniškos meilės jo širdies akivaras.

Ir tikrai nežinai, kokie jie užauga garbingi ir išdidūs, kaip stengiasi būti nuo nieko nepriklausomi. Kaip savo tikėjimą gėriu saugo, kratosi limpantį purvą – skaudų žodį nuo savo švento įsitikinimo rūbo.

Vaiknamio šunys! – taip juos vadino pasaulio padorieji. Nusiprausia tokie karčią ašara,nepriima jiems primestos, nuodėmės, nes savarankiškai turi išlikti žmonėmis, nes juos moko gerumo., nes jie sutiko ir tokių, kurie priėjo ir paėmę už rankos, parsivedė į savo, jau ir taip gausią šeimą.

Taip buvo ir man, keturi to žmogaus sūnūs laikė seserimi. Ir aš juos mylėjau, mylėjau… visa širdimi. O jų tėvas padovanojo man muziką, vedėsi į gražią garsų šalį. Keliavome drauge penklinės saulėtu vieškeliu. Rodė, kad viskas, jei aš panorėsiu, tviskės kitaip. Kad turėsiu šalį, kurioje nėra vietos melui, nuoskaudai.

Augs maža mergaitė ir skardžiu balseliu dainuos drauge su savo broliais kaimo kapeloje. Ji nesupras, kodėl salėje sėdinčių žmonių akys rasoja. Ji juk dainuos savo gyvenimą tiems, kurie svetimą vaiką pamilę, nepagailėjo širdies, tiesė duonos riekę, pakišo jai šlakelį šilto pieno. Jie nesuko nuo jos žvilgsnio, nebuvo ji jiems raupsuotoji, jie skatino – ,,Eik, Onute, kabinkis stipriai sį gyvenimą. Būk be pagiežos, piktumo, tiesk žmogui nelaimėje ranką…

Toji mergaitė tada dar nesupras, kad tas kaimas, kurs vadinasi gražiu vardu – Paprūdžiai, kurs glūdi vešlaus Kūprės miško pašonėje ir yra meiliai kalbinamas siauro Vėgėlės upeliuko, kad to kaimo žmones taps jai brangūs, kai ji išeis ir kur tik ji bus, kur begyvens  žydės jai toji žemė vardu – Vaikystė.

Gaila, ji niekada negalės atsikratyti artimo išdavystės. Grubs ir eižės širdis, kai tik pagalvos: Neatvažiavo…

2020-04-08 12:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-02 10:29
gogo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 16:38
Laila
Taip, sujaudino, antrinu Violita.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 10:41
Atėja
įdomus pasakojimas 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 15:43
Violita
Sujaudinote, tikrai. Nelyg mūsų senųjų gerųjų rašytojų būtų rašyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą