Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Ilgai stovėjo, iš dešinės pusės kaimyno, mūsų diedelio – nuoširdaus ir paprasto kaimo žmogaus, kuris visada labinosi, kvietė, kad užeitume, prisirinktume jo alyvinių, nameliai. Nei vienam jo vaikui, su kuriais ir dabar mes maloniai bendraujame, jų neprisireikė. Nuo jaunumės darbštūs, seniai buvo susisukę nuosavus lizdelius. Argi dvi vietas aprėpsi? Tad ir nutarė parduoti ir gražiai pasidalinti tarpusavyje tėvelių palikimą. Kai mes atsikraustėme, diedelis pačios jau keleri metai kaip buvo netekęs, tad jos mes nepažinojome, tik iš kaimo žmonių girdėjome – buvo dora moteris, darbininkė, tvarkinga šeimininkė. To ir užteko, nes patyrėme, jei kaime taip kalba, žinok, kad žmogus buvo geras.

Kai diedelis mums pajuokaudavo, kad jo,, panos laukia kalnelyje‘‘, kažkaip ir nepatikėdavome, nes buvo dar gana žvalus, nors buvo jau šauniai perkopęs per aštuntą dešimtį. Mums vis atrodė, gyvens dar ir gyvens. Nedidukas, liauno sudėjimo, bet brūžino žolę sode, smagu būdavo žiūrėti. Supratome, kad jaunystėje buvo didis gaspadorius, nes ir vienas likęs dar krapštėsi po daržiuką. Taip jau buvo surėdytas, kad krutėt ir krutėt. Bet metai lenkia prie žemės, net mes matėme, kad senka mūsų kaimyno jėgos, sunku vienam. Dukra, kur buvus, kur nebuvus, ir pas tėvuką. Grožėjomės ir ja: myli savo žilagalvį gimdytoją. Sūnus irgi neatsiliko. Ypač į atmintį įstrigo, tegu jam bus lengva žemelė, žentas, kurį gražiai – Maniuku šaukė. Darbštumas vyro – neišpasakytas, šapo kieme, ne vietoje, nebuvo palikta. Viskas suriktavota, viskas ten, kur priklausė būti. Diedelis jį dažnai girdavo. Kartą teko ir mums prašyti jo pagalbos, tada ir įsitikinau, kad nemeluoja, ne tik rankas turi auksines, bet ir širdis gera. Kai ištiesiau jam atlygį už nuveiktą darbą, žmogus iš nustebimo net atšoko, padalijo jį pusiau ir pasakė – ką jūs, aš imu tik tiek, kiek uždirbau. Atrodo nedaug tų žodžių, bet išgirdau sąžiningo vyro kalbą, kurią ir nešuosi su savimi, kaip ir daugelio sutiktų puikių žmonių širdies šviesą. Gaila, kad tokie anksti išeina, bet juk ir Dievui gerų reikia, – apramini suskaudusią mintį.

Iš kitos pusės krutėjo kitas gyvenimas. Tėvas, mama ir dvi žavios dukros. Namas buvo nupirktas vasarojimui, nes šeima gyveno Jonavoje. Laukdavo jų atvažiuojančių, ne tik Maksas – šuo gyveno tame kieme, saugojo šeimininkų turtą, bet ir mes. Gerai įmitęs, prižiūrėtas ir mylimas. Tėvukai gyveno vietoje, tai niekad nebadavo. O ir patys šeimininkai jį dažnai lankė, rūpinosi. Vis prisimindavau pasakymą,, kas myli gyvūnus, myli ir žmones‘‘. Gerą gabalą gyvenimo palikau už nugaros, bet įsitikinau, kad tas pasakymas yra taiklus. Tad ir su kairės pusės kaimynais mes sutarėme. Per penkis metus nepasisakėme blogo žodžio vieni kitiems. Tegaliu ištarti ir savo diedeliui, ir Ritos šeimynai – ačiū, kad buvote šalia mūsų. Juk, kai išsikėlėte į kitą kaimo galą, graudenausi, bet... dėkui Dievui jūs esate gyvi, dažnai linkiu per nuotolį – kaimynėliai, tegu jūsų neapleidžia sėkmė. Tegu jūsų mergaitėms klojasi šviesus gyvenimas, o vaikaičiai auga sveiki. Juk geras kaimynas – artimiausia giminė. Pasiilgstu jūsų, o kai susitinkame, lyg savą regiu. Tad, kai nameliai ištuštėjo, laukė kitų šeimininkų, skaudėjo širdį.

Bet toks jau yra tas gyvenimas, vieni miršta, kiti gimsta, treti, kaip gandrai išlekia kitur.

Kai į kairę pusę atsikraustė jauna pora, apsidžiaugėme – kursis, tvarkysis, gal greit ir vaikai krykštaus kieme? – puoselėjome viltį. O kai neužilgo ir dešinioji pusė gavo jaunus, atrodė šventė aplankė ir mūsų kiemą. Tik, mes juk jau amžiuje, nelįsi į akis jauniems, stebėjome iš toli ir džiaugėmės – namai gyvastį įgavo. Išgražės sklypai, gi rankos stiprios, triūs, nepavysime seneliai jų, teks pasistengti, kad patvoriai žole neželtų, truputį ir nusigandome – barsis, jei nepajėgsime. Kaime juk įprasta, jei viena vejapjovė ima dūgzti, užkrečia tuoj kitus kiemus, girdi kaimyno,, mašinką‘‘, pačiam smagu birbinti. O kai vakaras nukvipęs nupjauta žole, malonumas prisėsti ir pailsėti, pasiklausyti paukščių ulbėjimo ant suolelio. Ir nesvarbu, kad tavęs nekalbina, svarbu matai žmones. Kaip be žmogaus, be jo šypsenos? Tik... naujai atvykę kartais nepateisina tavo vilčių. Būk protingiausias, pavers kvailiu, nes tu – senas. Ypač miestą iškeitę į kaimą. Tada ir prasideda nesmagumai.

Treti metai dešinysis kiemas kyla, šviesėja, gražėja. Po negražaus konflikto, girtas kaimynas iškoneveikė be jokio reikalo, išvadino tokiais žodžiais, kad doram liežuvis neapsiverstų kitam žmogui jų ištarti, todėl ir paliksiu juos tai dienai, gal kada ji užsimirš, nebendraujame, bet blogo nelinkime. Regi, vaikai juk galėtų būti mūsų, triūsia, mintimis linki – Padėk, Dieve. Nelaikai užantyje gyvatės, juk... jei ištiktų nelaimė, bėgtumei gelbėti. Pamestumei visus tuos,, unorus‘‘, seniai atleidai. Svarbu, kad langai vakare šviesūs, prie ugnelės gyvenimai šildosi. O ir namas linksmas tapo. Gražu žiūrėti, tvarkosi. Ateityje juk vis gražės ir gražės. Tegu jums sekasi, kaimynėliai, – linki.

Gaila, kad kairioji pusė neturi tikrų šeimininkų. Retkarčiais užklysta, bet... nesimato, kad atgis namo akys – langai. Pusė kiemo dar šiaip ne taip patvarko, juk neprabrisi, o kita pusė – velnias koją nusisuktų. Šabakštynai ir nurudavusi žolė. Gaila žemės. Nepagarba didžiausia jai. Matyt, kad ne tie į tuos namus parėjo. Tokius mes vadiname,, netikri kaimynai‘‘. Nuperka ir užmiršta, benamės katės okupuoja tręštančius ūkinius pastatus, veisiasi ir kaimynams sudaro keblumus. Blogiausia tai, kad ritasi kačiukai, kurie lenda, į šalia esančius kiemus. O jei tavo kieme yra palaidas šuo, kuris saugo savo teritoriją, o tas šuo nepakenčia kačių, randi rytais jų sudarkytus lavonėlius, nors verk, kitaip neišsaugosi, tik paberdamas per tvorą ėdalo. Tikiesi: bus sočios, nelįs. Ne tų kačių bijai, jos gi peles, žiurkes kaimuose išgaudo, o kaimyno rūsties.,, Čia gi mano teritorija, ‘‘ – vograuja, –,, K... a tu‘‘, – išgirsti iš jauno trisdešimtmečio lūpų. Ir niekaip toks piemengalis nesuvokia, kad kaltas yra pats, nes negyvena, užleidžia teritoriją katėms. Kad nėra kur dėtis tam, šalia rusenančiam kaimynui, kai jo kieme rujoja viso kaimo katės. Ko nesidauginti, negyventi, kai yra ramu? O tu suki galvą, kaip su tokiu sutarti, jei jis tegirdi tik save? O jei dar esi prasivedęs, nors pastarasis ir davė tau raštišką sutikimą (priedo esate sudarę žodinę sutartį, kad tu jam – drenažą, jis tau – vandenį) iš jo teritorijoje esančio vandentiekio, vandens liniją, ramybės nebus. Kartą per mėnesį atvykęs, ieškos kliaučių, iškoneveiks tave, bijosi ir į savo kiemą išeiti, nes nenorėsi konfliktuoti. Ir visas tas jovalas bus, kad pagailėjai alkanų gyvūnėlių. Klausi savęs: negi nusikaltau, kad pamaitinau, kad stengiuosi apsaugoti tą mažą padarėlį? Iš kaimyno išgirsi -,, nekenčiu kačių! ’’ Toks juk nežino, kad katės lydi žmogaus sielą pas Viešpatį, nes vienintelės ją turi. Aišku, jis save laikys nekaltu, nes gi,, nekenčia‘‘. O tu nenori nekęsti, nes tave kitaip apšvietė toji Apvaizda, liepė mylėti gyvą, atjausti. Ir nesvarbu ar tai būtų žmogus, ar mažasis gamtos brolis. Tu supranti, kad žmogus atsakingas už jį, jei priglaudei, pasirūpink, kad būtų sotus. Žinosi ir tai, kad tas tavo kaimynas nėra kaltas, katėms užtvarų – jokių, ypač, jei ieško kąsnio. Tu žinosi kaltininką, bet... būsi bejėgė ką nors pakeisti.

Taip ir liksi didžiausia kaltininkė, kad pagailėjai alkanų katiniuko akių, kad permetei per tvorą jam kąsnį. Gi tavęs jaunas briedis, persikėlęs iš kaimo į miestą, nesupras, laikys blogiete ir keršys tau... užsukdamas, vanduo tai teka per jo sklypą, bendras šulinėlis irgi jame, pagrindinę vandens sklendę. Nors tu jam savo lėšomis įdėjai atskirą kranelį, kad galėtų atsijungti, kada tik panorėjęs, Jis gi pastoviai negyvena, jam vanduo nėra gyvybingai svarbus.

Tu jam – senas ir kvailas, kai jis jaučiasi pilnas jėgų, tavo vandens linijos,,, karalius\'\'.
2020-04-07 07:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-05-03 22:40
gogo
pabandykime dar kartą - 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-09 12:00
Erla
Darbo įdėta.
Stilius - kaip mamuc paraše.
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 16:05
Violita
Nenorėta čia parodyti, kokie kiti blogi, anaiptol
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 22:45
išėjau medžioti
Ūkininko patarėjau pabandykite nusiųsti, gal patiks. 2 už pastangas įrodyt, kokie visi blogi. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 17:09
babutė
Dėkoju už supratimą, ko labiausiai ir reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 14:06
Atėja
tikroviškai, gyvai išrokuota 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 10:47
Violita
Norėčiau namelio sode ir tokios kaimynės, kaip mieloji Ana.Ir tikrai katės vienintelės turi sielą? Nežinojau, nors turint reikalų su mano Gudručiu ne kartą tokios mintys piršosi. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 10:31
alkanas piratas
Smagu (ir kaip netikėta) "girdėti" savo krašto kalbą :) manasis diedelis irgi toks, dar kruta, ir pačia dar gyva, nors kruta sunkiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-07 09:54
neberijus
gražiai čia nupasakojai. taip ir matau panašius vaizdus, net mūsų miesto centre. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą