***

portretą kurį užkasu
po stiklu
nutapiau iš ugnies
savo saulės rezginyje

pavasarį
jis dega viršugalvyje
garindamas ežerus
ir užtvenkdamas
visas mintis

apjuosdamas kūną
sukelia potvynius
iškeldamas už rankų
kandžioja pirštų galus
įsisuka į ausis

liežuvio nematyt
bet ant jo dažų laužai
degančių lietimų nuo kurių
vis išprotėju

sustabdytam judesy
sutramdytam elnio šnervių
įkvepiamo virpėjimo
šauksmas

dundantis nuo kalno
per degančius medžius
po jais tūnančią lapę
oranžinę
kaip niekad