Rašyk
Eilės (73110)
Fantastika (2189)
Esė (1490)
Proza (10331)
Vaikams (2498)
Slam (49)
English (1103)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Verbų Sekmadienis

Draugai, Žmogų Juodu Liežuviu,
vadino Vonia arba meilei kreipdamiesi,
sakydavo: Vonele arbu kartais net Kriauklium.
Draugams, maža ką rūpėjo ano tas
statusas, ala, kad jau Juodu Liežuviu,
tai kažką turėtų sakyti.
Tarp savų Vonė, buvo garsus už gerklę.
Sakydavo: o o tu geri it Bratka,
oi kokia pas tave vonia gerklėje.

O ką ten spektakliai Kriaukliui,
anas ėmė vieną į kairę, kitą dešine,
pylė iškart trečią ant antros.
ir nesuprato niekas, ko
kodėl ir kam?

***

-nebepirėlina manęs visai šitas šūdas.
arba mes nemokam jo paruošti arba tiesiog eilinį kartą,
liaudis plauna auksą.
-aš tai išvis nesuprantu kas tave dar gali pirėlinti po viso
ką tas liežuvis matė. Išvis dar ne metas atgal?
-tu nesupranti, jog Juodas liežuvis tai ne šiaip koks žaistlas,
anas neša gyvenimą, jei tu neši aukas, jis duoda gyvastį,
jeigu gyvatą atimi pats. Ir liežuvis kartą man sakė:
-ateis diena, kai paskutinis mano kursas būsi tu. nebijok.
nenutiks nieko blogo.
-tai tu gali girdėti Liežuvį?
-mhm..


***

Gyveno toks žmogus, į kurį bičiuliai artimesni
kreipdavosi, Vone, tiesa, maža būta tokių.
Gyveno Vone, ir mėgino nugalėti nebūtį.
Vieni ją vadino Dalia ir klausėsi įdėmiai
šios paliktų likimo ženklų. kiti kreipėsi Nieko vardu,
ir bandė įtaikyt bet ką kas y r a.


***

Taip rodos pats liežuvis tapo vartais,
pasaulių dviejų ašimi, kurie į skirtingas
puses besisukdami painiojo laiką,
kurs pailsdamas tykiai rangėsi gyvate
ant liežuvio ir tirpo ir tirpo, slysdamas gerkle.
O Žmogus Juodu liežuviu akyse gijo ir sunkios
raukšlės it sluoksniai stori akrilo džiūdami
jog tai jau buvo ir buvo ir
tūkstantį kartų dar aplankyti turėsiąs šis de javu.
Laikas it delnuose rangės mazgais ir tįso tįso
ir Žmogus jau it gyvenimus du - vieną tą kur niekas nemato
antrą tą kur vien vardan rankose tystančio laiko,
kur žiu mazge kūdikška minkšta oda, kitoje uodegos pusėj,
tuoj į akmeninį, dulkę virstą.
Žvelgė ramus Žmogus į liežuviu besirangantį laiką ir girdė kava.
-Šią kavą skyniau nuo švento kalno. Vidur amžinosios dienos, kai saulė,
smalsiai įsistebeilijus veria portalą grįžt iš kitos pusės, paklydus rasti namus.
ir saują naują žeria į indą ir grūda deimantine lazda ir pila rūgštį į indą ir
maišo dar kartą trindamas, žvelgia it dulkės virsta derva.
-Naktį metuose, kai saulė nenusileidžia, net pasirodžius nakčiai - uogos kai kurios būna sužiba, taip pranešdamos, jog Jos savyje pasalptį saugo.

Lacrimosa.

-tu girdi?
-ką?
-u- durų. ateina.
-kas? ne.
-Varteliai sugirgždėjo. tikriaus jau lipa laiptais. pora minučių. slėpk greitai.
- puff puff pass.
- tu kuris čia atėjo kurti, būsi palaimintas.

Žmogus į rankas paima dangų, sumaišo is sauja dervos ir drimbančiuos delnuose, violetinė masė pradeda traukti į save šviesą, o veidas
žmogaus negailestingo laiko ratuose mainosi, pokši.
Laiką ant kaklo užsikoręs, žmogus išsižioja. ir dervą delnuose, liežuviu,
godžiai it tą kart kai pradingo baisiai prarija.
- Pass.

pff. Ir akis rūgštyje užusiliepsnojus, kamuoliu ugnies, pro šnerves aluoja.

tuk tuk.

-Who's there?

***


Mane ir vėl lankė tas sapnas. Kad užgrojus Lacrimosai pro vartelius įžengia dvasia ir lipa laiptais. Ji jau tuoj pabels į duris, o aš griju liežuvį palietus užsiliepsnojančią dervą iš Šekspyriškai klausiu iškvėpdamas - Kas ten?

***

-tai ko tau ištiesų reikia?
-pasaulyje matai yra įsivyravusi netvarka. aš pavargau guosti laiką, pavargau gyditi visus tuos kur pailsta kęsti ir beldžiasi. pasaulyje yra nepakeičiamų dėsnių, šiuos dalykus reikia gerbti, o tada grįš ir tvarka.

aš uždegu smilkalą prie atviro lango ir į mano vien tik dūmų šešėliai, kol ženklas ore.

-Čia tu taip darai, ar ne? (nusijuokiu)
-Dūmus iš kambario pučiu? hmn, gal, gal netyčia. Agi, o kada pasirodys sakė?
-Kaip visad nepariši, kai baigs darbą, bet gal Šo su Berniuku prasuks.
-tai parsivežei kažką įdomaus?
-aha, parsivežiau, bet čia tokia sudėtinga tema, reikia tinkamos lempos.
-tai To laukt teks kol išsikrapštys?
-panašu. Sukurk map'ą, kur nors toli. o aš viską paruošiu.
-Sala tiks, ar Kalną?
-Padaryk Kalne Ežerą, jame tegu bus Sala, per kurią galima bus patekti į Kitą pusę.
-Stotis?
-aha, su Titanais ir questu.


***

-Tavo žmona skambino. Sakė, kad jau priima pasiųlymus pasaulio atstatymui po karantino.
-Ką ji, turi idėjų?
-Dar ne, bet pareiga gi šaukia.
-Kiek laiko tu jau čia?
-hmn. nuo pat žiemos.. ir tik lietus kartais lanko.

***

hmn..

-O kaip mano brolis?
-o ką jis čia ne nebe ateina?
- juokauji? pamirsai kas nutiko, ka ta karta, atejo tetusis?
kai sode obelis, vargse, kriziumi tapus, po vini po vini po vini, nuz mane, uz teti, uz broli.
-mhm. buvo diena. kai saulė buvo juoda, ir kampas isejo vienas, šios pasitikti.
-kur jis tiek laiko?
- gal jei gyvatė tiek nesi raizgytų, gal jau būtų.
ir beldžias nelauktas,
ir žengia, pirmu pirmiausia spanu ir jis ir vėl pro duryse atsivėrusį portalą, tūka tamsa užpildo skliautą. atsidusęs. sienomis lipą šešėliai
šventųjų giesmėse tirpstą vos tik akimirkai kiekvienoje plunksnoje amžiams išyra vėlės.
Laikas sukasi atgal. Kur tu?
kas tu>

Varteliai sugirgžda ir tik aš vienas žinau, jog tai ženklas, jog visai tuoj,
tas kur laiptais va lipa, varpu antru pabeldęs, nelauks oi nelauks -
kol atsakys labas, tau vakaras? o tėvas baudėjas, o tėvas teisingumo kardu. net ten gi mus ras, kul ežeras saugo salą, kur kalnas, iš požėmio kitos pusės. net ten jis mus ras, net ten kur atrodė nebėra kas mums būti. o tu lietau, nuplauk mano liežuvį,  nes noriu būti Žmogum.

- akį.

Ir jau, jau veriasi vartai ir šešėliai sienomis lipa,
ir aidi, choras dausų, pluksnose dūšios akimirkai žiba,
ir amžiams pražūvą, angelui atgimimo, ežeru žengiant.

amen.

trečia lakrimosa ir iš manęs siurbia paskutinį dūmą nebūtis.
tai valia, girdėti kaip stovi prie vartų, angelas juodas ir dvasios,
sparnuose, akyse žlunga, kaip saulės šviesa, akla amžina,

tri kartą kartoja, kartoja kaip laiptas po laipto,
kaip varpas, nelauktas, kaip atveria durys,
kaip ugnimi spjaudaus.

kaip svečias nelauktas,
bučiuoja mano medžio šaknim virtusį randą,
ir liežuvis juodas slysta per sparną.

liepsnojančios vėlės, violeto šviesa,
akim, grįžtą link kūdikystės, ir atleidžia
joms amžinybės baudėjas,

it būt niekada šioms ir nežadėjęs.
rankos skrodžia, angelo, plaučius ir kasoje,
per skrandį užčiuopdamos dūšią.

nagais tvirtai suima akmenį ir
juoda bedugnė akis stoja prieš veidą,
akistaton su visą kuo kas neišvengiama.

tu iškvėpi.
-khą ma atė aharklys?
-hmmm mh.

prieš tave pasiglemžiančią bedugnę.
pirštais siekiančią
akį tavo, besišypsančią.

-mielas tu mano mielas,
-ate brangus ate
ir atima lūpas ir kvapą

nubloškia iš skliauto
tiesiai į ežeros dugną,
kiaurai aną pusę į pragaro dausą

ir ugnį ir lietų ir lavą ir kunkuliuojantį metalą
pro Dantę, kiaurai pasaulio centrą, į pakraštį
net Kubriko dar nepažintą visatos.

Ir vogčiomis atgal, visai man pasiklydus,
išsiurbia akį, kartu ir jūrą ir nepažintą krantą,
kur bangos mūs nesusidūrė.

ir jūra vėlei lūpos, o aky bedugnė tuštuma,
dar spėja didis šviesos blyksnis
likt paskutinia regėta bedugne-mirka.

*

Cut.

*

134004062020

*

Juosta nutrūksta ir niekas niekur nieko.
- kas čia katik buvo?
- Kv 626
- tau viskas gerai?
- Map'ą sukūrei? Jis jau arti.
- tau viskas gerai?
- aha, aš akį iškeičiau į plunksną.
- o ką matei?
- kai angelas operavo mane? hm. nežinau, bet kažko trūksta dar. . .

*


Kol vis dar smilkalas rūksta, tarsiu, trumpus žodžius,
Kava jau kviečia tuoj, sako, užvirsiu. ruošk brolau indą,
nes pietūs šitie, panašu paskutiniai, mums bus.

ant mano rankų randai du.
dešinėje nuo liežuvio, kairėje nuo rūgšties.
mano delnuos randai du. vienas žaibu,

tas kuriam pasodinau medį, kitas tas,
kur vos gimus pažįmėjo ugnis. mano krūtinei
akmuo, kurį gydau ir gydo mane liežuvis.

savo paties akį, pagaliau paaukojau,
nes amžiną dalią kančios neprasmiai tverti sunku,
dar niekas nežino, kada žemėn leisis Karalius ir išlaisvins iš mūsų godų.

Kartą, tušų juodu persmelktą randa bučiavo lietus,
with all kind of delays, niekada taip nebuvus,
medis užaugo šaknimis maną širdį įaugęs ir akmenį radęs,

užčiuopęs pradžioj lapus, vėliau ir vaisius,
o akį užmerkus, mačiau ką girdi medis,
kai savo uogom maitina paukščius.

ilgėliau klausęs, išmokau uždegti ir palikti,
prie lango rūkstantį smilkalą,
jog išgirsti kaip beldžią į mano vartus

ir atneša vaistus sielai, bet liežuviui nuodus.
ir ne tik vienas, esu liudijęs, kaip protas skyla
ir - labas vakaras, mieli žiūrovai, taria Žmogus pro vartus.

-ar labai juodas, broli? ar žinai kur nunešė akį,
ar matai, kas vis dar tik tą bus?
ir spjaunu į žemę ir akemniu sužibęs deimantas

prarija žemę, auksu virstančią ir lava besilyadančią tik ką
palietus ledu ir dūmų išrūkstančią praraja slysta, tirpsta
ir aidu įgriuvusi klysta.

-hhn, juk sakiau lempos tinkamos reikia,
čia tuoj išsinešim save. uždaryk langą, jis jau greit.
-berk. šaukštą gyvsidabrio, vėl pykina, saugok nuo šviesos, kad tik vėl neištirptų. mums reikia indo.. .
- neša. ramiai.
- berk rūgštį ir laikyk tvirtai, maišyk.

- labas vakaras.
- pačiu laiku.
tiesk

Pro duris įžengia angelas balta šviesa apsirėdęs,
o aš skinu vaisių nuo pasakų medžio, pjaunu per pus
ir prigimta ranka spaudžiu.

į indą krenta lašai,
ir krenta matau,
lašuose siela ir broliai kartu ir draugai,
kol veriasi vartai,
atgalios,
amžinai.




Mišios baigėsi.

pjaustyk ant lentutės.
-va imk peilį, šitas geras.
-tai ką jūs čia, biški nusitašę kažkokie.
-tavęs laukėm, galvojom praleisi momentą.
-ai ką ten jūs be manęs. bene iš rankų gėrę būtumėt?
-gerai tai kas gerai baigiasi. sumedžiok popieriaus kokio.
- za zz za. laikas? Kur redaisas?
- aš čia. prie kompo.
- gerai. sėkmės
-sėkmės.
-o tai ką man daryti? - man jau galva sprogsta truputi.
- Losi heroes?
-nežinau. Gal nereikia, jau ir taip gal keturias paras kapoju.
- tai gal užbaik tą galiaką, kur kažkur atskirai pasislėpęs ir baik istoriją su mumis?
-o jūs turite planą?
- nu tipo. Jeigu anas supjausto vaisių ir anas ala išdžiuvęs pakankamai, mums reikai surasti kažką su kuo praskiesti, bet viralas jau su pora sielos lašų ir panašu, jog gyvsidabriu užbers, bet čia irgi tik ingridientai.

- o tai nenorite pabandyti tiesiog katile užkaitinti iki pradės rūkti?
- o ugnies tu turi?
-aha. O neturėjo atnešti?
- o tu pameni, kai pats žadėjai sugalvoti kažką ten apie tą ugnį ir jos nešimą? - kur Dantė?
- na nežinau, bet panašu, jog kažkur aplinkui. Aš tai ties XXI giesme kažkur bandau rasti kelią, jis lyg irgi dar pora dienų aplink, bet jis kol kas sakė, jog nieko negirdi iš prometėjo. Gal Šo ką žino?
- visada gali varyti į dangoraiži, nepaisant to jog biški paleva ir labai nerimta.
- mums tai kas. mes išgalvoti, mes galim kažkiek ir pakentėti. tu čia užsidaręs namie sėdi ir nesupranti kodėl. kodėl sėdi čia, o ne ten kur lietus. o mes čia galim per amžius taip ir sėdėti, mūsų niekas nevaro, tačiau tik tu tai ir te žinai, tačiau, jeigu tu sutiktum papasakoti mūsų istoriją, mes tau duotume atsakymus apie tai kas tave domina ir kodėl tu negali gyventi taip, kad gyventum savimi o ne mumis.
tad viskas prasidejo nuo tada kai radosi berniukas kambaryuje kuris norejo suszinoti atsakymą i absoliutų siužetą ir sufleravo sau, jog atsakymo nėra, nes tai perdaug subjektyvu, nepaisant to, jis ryžosi bandysti išaiškinti mįslę ir ieškojo įvairais būdais siužeto drobei, skirtai atsisveikinti su kažkuo labai svarbaus paliekančiu kitoje pusėje. tiesa esti ta, jog jaunuolis jau kone dešimt metų mėgina rasti tinkamą samojį kurį parodytų akimirką, kai išmušus varpui traukinys palieka peroną, o jaunuolis, pradeda rodytis, jog jau visai nebetoks ir be jaunas, mėgina bėgti paskui iškėlęs viršum savęs paveikslą, manifestuoja meilę, save, gyvenimą ir amžiais ratu besisukantį kelią. kas esi tu, tūkstantį kartų nebeklausia nė vienas iš jaunuolio išgalvotų veikėjų nes tūkstantį kaartų, save apgint už būvimą jau teko. bet kas virš viso to esi tu, tu, tas kuris dabar jau sunkiai nori ir knieti atsakymo apie būtį ir prasmę, šešėlyje mūsų. ar esi tu? ar esi? kai mūsų nėra, tu tu, tas kur visai ne kūnas, tas kur viduj, kur valia, kur noras, negyvuliskas būti.. kas esi tu, ir koks tavo reikalas, kas esam mes? kas esi tu, kad mums spręstum, ką su tavim darom ir kur veda tavo sapnai mus? kur tu? mano mielas drauge? kur tu?

tu sapnuoji stotį. bet tau ji visai nesvarbi, tau rūpi, jog tu negali užmigti, nes bijai užmiršęs kvėpuoti numirsi nepadėjęs paskutinės knygoje datos. Kada esi tu? - atsakai, jog tada kai pirštai liečia raides, ar linijoje liudiju, prabėgusį laiką. sako amžinybės kontekste niekas nėra svarbu. ar tikrai. aišku. aišku, kad jau galiu matyt save spaudžiantį ranką Rembrantui, vien todėl nes to niekada ir nebus. ir tu padaryk tai už mane, vien todėl nes šiandienos kūnas man leidžia prabilt į tave, per vartus iš kitos pusės, ir kas supa aplink - nesvarbu - esti žmogus pasaulyje, kuris laukia. jis laukia kol kažkas pabels į duris ir ilgai nelaukęs tiesiog pasuks spynoje raktą, o menesiena atsimutšus pro veidrodį įrodys, jog liustros gipsinėje dekoracijoje tikrai tikrai kažko trūksta. kas tada būsi tu? Jaunuolio nėra, nes šis esti sode, jis žaidžia sapne su vaikais, kurie jam dar nieko nesakė apie fontaną, kurį saugo Žmonės kaip mes. Šulinys esti versmė, kurios saugojimas gina godulį. ir visą ko esti nutikę, ir visą ko esti apgalvota aplink žiedu sustojusius šešis brolius. aš klausiu, kas liko tada kai visi indai sudužo? kas liko tada broli? tu vienas be namų, tik dvasia ir broliai. Kiekvienas indas būta d vasia, kur saugojo, kiekvienos šukės tapo ženklu, jog tavyje lankosi naujas svečias. Skaičius šeši, ar gali suskaičiuoti?
žmogus liežuviu,
Sūnus akimi,
šamanas,
jaunuolis
Kleop as



aš aš aš aš
kas esu aš, kas esti tas kuris taria žodį. meluok meluok
tolumoje mišios nesibaigė, o laikas taip pat nestovi vietoje,
sakai labai atloses galva, per sviesa ir purvina ekrana

praktiskai nic nieko nematydamas, kas čia dedasi?
kodel jauciuos it nesavas ir ne mano balsas čia ritenas
trink trink žodžius, niekur nedings

o buvau as kažkas. nei juodu liežuviu, nei akim iki galo rausva
aš buvau tas kuris rašo ir kuria kai veikėjai užleidžia vietas
nekart mėginti man teko, guldyti drobėj,

nuo veido kiaurymėmis tapus,
šviesoje salas
ir kaip suprast?

jog visi visi
kalbantys,
tos pačios sekos?

gimsta per vardą
be indo
mirtingą.


***

spjauna į katilą ir anas verda,
lydosi rūgštis su lydosi merkurijus, skysčiu tampa.

***


Einam į vonią, kai ką parodysiu.
atvėrus duris užplūsta drėgmė ir minkšta žala šviesa,
Po to kai Kalną perkėlė į kitą pusę, paslėpiau jį čia.
kartu su medžiu. rankoje saugau tik mažą daigą.
šitame sode kartais lankosi dvasia.
gyvūnas. tačiau nepaprastas. motinėlė.
ji labai trapi ir rodos tik kartais, kai labai labai labai tyliai kvieti,
tik taip, jog tik ji galėtų išgirsti.
ženkim, atsargiai. akmuo po akmes, čia kiek paeisim.
paukščiai, lietus, kriokliai, upės upės upės ir drūgiais apsimetančios fėjos

klesti, ir kemsoja žingsnis po žingsnio, mišku tai sodu, tai link kalno,
tai bičiuliiai to kur dar neaplankę. ar gali patikėti, kad visą šį laiką nežinojom, jog visą kas esti bute viename. it ko0kioje marškinių kišenėje telpa. bučiuok ikoną, bučiuok dievo akis už tai kad daugelį metų šypsotų. ir nerodyk šiukštu dieną niekam.
tagu tai bus mūsų paslaptis, eime.
kelias akmuo po akmens vingiuoja tarp medžių ir lajos pušų vijokliais mėlynių, ir samanos uogom veši kavos, vabalas, žiu tikras genties mutantas, darbuojas ir bitės, kamanės, neša gėrį į savą avilį. čia kamienas, orus, po lemtingos audros taip likęs stovėti, karalyste skruzdėm patapęs, amžių amžius taip mena.
-čia nusilenk medžiui. Jis pirmas atėjo. dar nebuvo nei mūsų nei buto, nei industrios revoliucijos. Dar rašto nebuvo, o žmonės šnervėm kalbėti mokinos. nieks negalvoju, jog bus kam imti ir pasakot, kaip nežmogus žmogui atnešė ugnį, o medis, ne čia, bet jau buvo. galva krypsta saulės šviesos, o aš nebeklausiu, kas esi tu tas, kur girdėjo ką matė medis, kol radosi sodas, dangus ir  šaknys. ką girdėjo paukštis, kurio plunksną keisti į akį sutikęs, žinai, jog atėjus diena, kai sūnus iš likusios gimsią, virsi šviesa, vardan to, kad su Karalium atgimsią. ką matė akis, angelui, šią pasiglemžus, ką matė ji pusėj kitoj, kol skriejo aplinkui visatą laike,
surenkant pasimetusią šviesą. kur tik tavęs nebuvo, ir ten ir ten,
tarp eilučių ir tarp žodžių, taidžių ir aatspindžių ir šėšėlių ir dengačio, rūkstančio kūrinio, kur išbarstyti lapai, it šukės, niekad taip ir neišduos kaip ištiesų būta, nes nesiras tokio Žmogaus, kur surankiot gebėtų, tai
kas jau kiaurai seniai skendi, lytį į daugas. ženk drąsiai mielas, nieko blogo nebus, ir žiu čia medis jau kitas, šis gimė iš meilės ir iš mūsų aukos kai tu nusinešei ranką, ir perplėšei kūną ir gimti msne, ar kitą balsą, sakysią -viskas bus gerai. ha, krentu ir ir krentu ir i lubas
žvelgiantis balsas. sako, jog rachmaninoffas ashkenazio rankomis labai rimtai nujsiteikęs. as negaliu pagtikėti, jog melynas suoliukas tuoj taps tikras ir tu prisėsi ant jo, Laurynai ir tarsi kas čia po galais daros.
as iseinu, as iseinu as iseinu, nes jau jauciu metas. as esu tas stotyje, kuris negali sau pasakyti jog atsisveikinimo, as esu tas valtyje, kur sutinka paaukoti save, vardan uzbaigti visas neispresto kūrinio detales ir uzversti pagabaigta lapa. as tas kur giliai paklydau, kur nezinau ka daryti, kur nebetikiu rasias atsakyma it ai kas buvo nutike, dar pries bet koki kkambari, pries betkoki ezera, kalna. kas pacioje pradzioje kas proto. kas bus, jeigu as cia taip ir nepaspaudes enter numirsiu?

- nieko nenutiks blogoio, mano mielas drauge, nieko nenutiks, ir tu drasiai eik mirk, ir palik mus cia buti ir tu esi, ir tu gyvneimas ir tu gali atnesti atsakyma ten kur pradingo broliai ir kur musu dar pažadėtoji žeme laukia.
rach, rimsta, bet dar toli grazu ne pabaiga ir buk pasiruošęs, lauk kol ant i kedes atlosa atremtos menties prades augti tvirtas sparnas. paleidai i laisve daugybe gyvenu ir jie buvo tam kad liuditi zmogiska buti, dziaugtis ir svesti visa kuo nuostabiu, isgyventu zmogaus it dabar kai krenta ashkenazis, pagal rachmaninoffo spektakli, tu paleidai. dabar atejo kitas metas ir i duris beldžiant, jau drebi tu dreba ekranas, šis tekstas toli gražu ne apsėsta pranašystė, nes grįžti jaučiu jau tu, ir kaip kad vonioje atkimštas ėžeras skuba bent kiek šviento vandens indu pasemti, taip dangūs jau verias, ir nežinai koks tavęs laukia kelias. Kas esi tu? kas esi tu, tas kuris mus visus veda. kas esi tu, ir kur nuneš mus tavo kelias. kas esti valia ir kas dar mūs laukia, kaip mokyti gyventi vien tik meile, ir protą bei sielą tiek saugot tik stebuklus paliesti išaugus. neieškant kur jungiasi žodžiai kol dar esti vietos gyvybei, kol bangos dar
laukiančio laivos dar leidžia man būti dar leidžia man kiek tik įkvėpti,
kiek aš jau jaučiu, jog artėja baudėjo ranka ir tuoj mane imsią ir sakys,
- lysk atgal į savo mizirble būtį. bet rach matau šoliuoja bedugnėm, laipteliais Dangeono, ir šoka ir šoka ir žirgu pagydis paukštelį.
kas esi tu, šio pilies valdove ir kur mes patekom, iš vonios išsiurbus ežerą. pušies kamienu vingiuoja didi gyvatė ir siūlo uogą, bet tu anos neliesk vaike, tu anos neliesk vaike, tu padėk į vietą, oi, ne, neragauk, oho.
laikas pradeda purtytis ir kiek suvinguriavęs sako užteks.
aš esu trim asmenimis čia ir ant pečių mano perilgai tavas liežuvis.
gyvatė buvo teisi, tu nepataisomas ir sodas bus net ir po to kai jūs išeisite. indą saugok, indą saugok, nes prarastas, jis vėlei ims rodytis čia, pačiam kalno dugne. ir kelias grįstas, seka ratu atgal, per žmogaus žvelgiančio kiaurai stiklą akis į tiesą sielą, kartu su trimitais ir absoliute kylančia saule ir vėju, audra. paukščiais, gyvate, manim, žmogumi, ir kleopu, kur dar niekad nebuvo, kur dar net negimęs ir tu virsti kiek dar priblokštas uždrausto vaisiaus ir mes eime, atgal pro vartus atgal į virtuvę ir dek ir dek ir dek.

ir krenta lubos ir krenta puodaiir krenta lapai, medžia langai,
lėkstes krenta ir angelas, pro lubas tiesiai ant taburetės.
bubt.
- tai ką bratka?
-yra?

-yra. liepsną gryną
liežuvis užrūkęs, uogą ir sielą, iš kosti it akmenį,
ir drėbęs į indą, su laišais sielos, švesto vandens,
susidaužia ir iki dugno.

*
Data.
dugną.
lapą.
bratką
amen.

154604062020
2020-04-06 15:46
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-15 21:23
išėjau medžioti
Žaliava.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-08 16:14
tomkompotas diletantas ir paprastieji gružliai
daug visko. tame daug yra ir gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą