Šarmenys

Visos žuvys išnerš, bet žinau neatėjo tam čėsas,
Dar čiut čiut  po šalnų, ir žolė nušarmojus lyg tyčia,
Sanas elgeta ais  takucu, jis pavargis ba pėscas,
O trobos kertėje degs žvakelė  vaškinė grabnyčios.

Ty susiedai  susės ir šnabždėsis nuo ryto ankscyvo,
ir kokis gi  gražus šis velionis, žiponas jam cinka,
Ty  vaikai išdykaus ir ne jokie, išmincau, ca dzyvai,
O paskui užgiedos pratisai ir ne kokia plastinka.

Senis Jurgis balsu, katrą žino susiedai nuog prėtkų
Trauks giesmes pabažnas iš sanų apnešotų kantičkų,
Gaspadinė jauna tep raudos, tep raudos, kad jų galas,
Kad nat ašarom jos gelsvos rankos velionio aptiško.

An skiedryno gaidzys trauks taipo tep aukštai iki galo,
Kad klausysis visi ty susiedai kampi an  uslano
O iš kuknės ankštos sklis ty smokas  dešrų ir rasalo,
Kad dūša net giedoraus nuo šitokio  smoko apsalo.

Dzievaži nesakyk, šitos šarmenys kuklios, bet gražos,
Kap sutems užgiedos jau visi ir skambės lyg nuog  viškų,
Cik kampi an aslos sanas Rainius mankščinas ir rąžos,
Ir vaikai murzini jau pavargo, sumigo po visko.