išeiname

išeiname šilko takais iš atminimų
išeiname žiemos takais sniegai ištirpę
iš knygų puslapių nučiupinėtų pirštais
mielų dienoraščio veidų be grimo

tikrumas senka jeigu ir sugrįžtume
erdvė spalvų nepagailės bet man  nereikia
mano  spalvų ir atspalvių žaidimai baigės
išdžiuvo pievų gėlės atskirtukai knygose

nei debesys nei lietūs nežada susitikimo
tik lubos kabančios tik  sienos drėgnos
sunku išeinant gyvastį giliau įkvėpti
Visata plėšia širdį iš krūtinės

tik nepradėkime savęs gailėti
turėjom skaičių seką dienos tino

besvorės būtų plūduriavusios
jos buvo  sunkios  –  paskandino