Kurorto liūtas 2019.06.22

Vėsus vasaros vakaras nedideliame Lietuvos kurorte. Išeiginiais megztiniais, importiniais sportbačiais ir madingais treningais pasidabinę įvairaus amžiaus poilsiautojai po truputėlį rinkosi centrinėje gatvėje. Ant stulpų kabančiuose garsiakalbiuose pasigirdo populiarioji estradinė muzika. Tačiau atrodė, kad niekas jos neklausė. Purvo vonių ir mineralinių šaltinių vandens išvarginta minia plūdo prie miesto fontano, kuris beviltiškai nepataikė į muzikos taktą. Čiurkšlės chaotiškai kilo ir krito, šviesos diodų šviestuvai atsitiktinai mirkčiojo neskoningai ryškiomis spalvomis. Vaizdas atrodytų kėlė žiovulį, tačiau minia kaip užhipnotizuota viską filmavo margiausio dangtelių spalvotumo telefonais. Tiesa nežinia, ar turės kam parodyti, bet fontanai telefone grąženi. Be to, kai čiurkšlė didžiausia, gali ir nusifotografuoti.

Greta esantis baras buvo pilnas lankytojų. Vakarienei laikas jau buvo vėlyvas, tad visi mėgavosi vakaro gaiva: dviem ar trimis šalto alaus bokalais, sidrais, džinais, špricais, vynais ir cigarais, retkartėmis nurydami viena kitą aštrią alyvuogę. Virtuvė jau nebedirbo…

Lovelasas paskubomis įžygiavo į barą ir skubiais prisėdo prie vienintelio laisvo staliuko lauke. Nors ir būdamas jau nebe pirmos jaunystės šiandien jautiesi puikiai. Na juk ir vėl, kaip prieš vieną, kitą dešimtį metų, pasisekė. Įkandin jo atskubėjo ir šio vakaro nuotykis. Neaukšto ūgio, jaunesnė, neypač išvaizdi, pakumpusi, stambokų ir kiek kreivų kojų moteris. Ji prisėdo šalia. Gražuolis jai aiškiai patiko. Jis juk toks galantiškas. Priėjusiai padavėjai nusišypsojo ir ištiesęs ranką į vakaro damą tarė: nėškin man du alaus, iš karto, o jai, jai… šitai žaviai damai… aprol… prol… spizts… sriptz… Padavėja šyptelėjo ir linktelėjo galvą, užsakymas priimtas. Dirbo čia seniai ir kartais vien iš lankytojo veido išraiškos atspėdavo, kurį gėrimą šis užsisakys. Vakaro herojus sukrito į kėdę. Alus bemat atsirado ant stalo. Damos gėrimas taip pat. Vyras elegantiškai ėmė kalbinti damą. Bokalas alaus vienu gurkšniu tapo tuščias. Šiandien gal ketvirtas, gal penktas… Kai karšta, negali rizikuoti, skysčiai būtini.

-Gal tu alkana? Moteris pamaloninta tylėjo, šypsojosi. Aš tau užsakysiu valgyti… Man užsakysiu… Man su kumpiu, tau su sūriu… pyca… pyca bus gerai… Idėmiai tyrinėdamas tuščią bokalą sunkiai  ištarė vyras.
Moteris nubėgo prie baro ir atnešė picų padažo.

Kokia tu šaunuolė… nu ir kaip bus skanu… kaip skanu… nušvito vyro veidas ir sunkiai valdomu rankos judesiu šliukštėlo padažo. Ant picos nepataikė. Padažas pro plyšį stale lėtai varvėjo ant žemės. Akys ėmė blaustis, nosį ryškiai nudažė raudonis, lietuvių kalbą pakeitė rusų.

Niasėdėk, niatylėk, nialiūdėk, ko liūdi? Miegi? Nemiegok dar… Vos apversdamas liežuvį vebleno vakaro liūtas maigydamas telefoną. Ekranas beviltiškai liejosi, tad pasirėmęs ranka mįslingai įsistebeilijo tolyn. Šalia stalo žaidė berniukas. Vyras žvilgtelėjo. Kulbr… Kulbrerst… Kurbrustukas… Kulburstukas… Bulbrurstukas… pagaliau taisiklingai ištarė animacinio herojau vardą. Moteris atsiskaitė su priėjusia padavėja. Gabalėlį aliejuje skęstančios picos suvyniojo į popieriaus lapą ir sukišo į vyriškio kuprinę. Šis pašoko nuo stalo. Susimokėjau, tai galiu bėgti… Tai jau bėgsiu… ištarė šis ir tango žingsniu, lyg nejausdamas žemės traukos pasuko link išėjimo. Palauk, palauk, mano namai ne ten, visai ne toje pusėje… dar spėjusi pagauti raudonnosį už parankės pratarė moteris.

Miestelį palengva gaubė tamsa o šalia fontano, garsiakalbiuose skambėjo populiari melodija: “Tavo džiaugsmas man glosto širdį. Vadinasis mums bus abiems pasiseks…”