Rašyk
Eilės (73050)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







EŽIUKAS PUKUTUKU GIMTADIENYJE

    Vakarinėje Gegužėnų miško dalyje gyveno du ežiukai – Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. O lygiai kitoje pusėje, rytinėje Gegužėnų miško dalyje gyveno ežiukas Eliksas. Šalia jo gyveno šeškas Pukšt. Dar gyveno lapinas, lapiukas, bebrai... Pilnas miškas buvo gyventojų. Su visais jais vėliau reikės susipažinti.
      O ežiukas Pukutuku gyveno pačiame miško viduryje. Jam labai patiko šitaip gyventi – viduryje. Jeigu pavyzdžiui Tušku-Pušku eina pas Eliksą, būtinai užsuka ir pas Pukutuku. Tuomet eina kartu į svečius. O jeigu Eliksas eina pas Pušku-Tušku, ir vėl būtinai prasuka pro Pukutuku. Ir vėl kartu svečiuojasi. Ir šeškas Pukšt dažnai užsukdavo, ir lapinas Vau. O jeigu koks reikalas iškildavo pačiam ežiukui Pukutuku – visi draugai juk aplinkui. Tik reikėjo pasirinkti, pas ką keliauti.
      Pukutuku labai patiko draugauti. Jis draugavo su visais Gegužėnų gyventojais ir visai nemokėjo pyktis. Net irzlusis šeškas Pukšt nesugebėjo susipykti su Pukutuku, nors po kartą gyvenime buvo susipykęs jau su visais. Ir ne po kartą.
      O rytą Pukutuku prisiminė, kad šiandien Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku gimtadienis. Žinoma, apie gimtadienį jis buvo prisiminęs ir prieš keturias dienas, ir prieš tris. O vakar ėmė ir pamiršo. Bet tik atsikėlė rytą, pamatė krentant klevo lapus ir iškart prisiminė – gimtadienis! Kai tik pradeda kristi klevo lapai – lauk gimtadienio. Ežiukas tuoj puolė rinkti nukritusius margaspalvius  lapus. Tokia puokštė – pati geriausia dovana ežiukams Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Nes klevas Gegužėnų miške yra tik vienas – prie Pukutuku namų, pačiame miško viduryje. Visko tame miške yra – eglių, pušų, skroblų, ąžuolų, drebulių ir beržų. O klevas štai tik vienas. Puokštė išėjo nepakartojama – žaliai – geltonai – raudona. Tiesiog vienintelė tokia visame miške. Pukutuku gražiai susišukavo, nusišypsojo sau, puokštei ir išsiruošė eiti. Gimtadienyje jis tikėjosi sutikti ir kitus miško gyventojus. Gal Eliksą, gal Au, gal Pukšt. Visus, kas nepamiršo ežiukų.
      Nuėjęs pusę kelio Pukutuku sutiko lapiną Vau. Lapinas į didelę pintinę rinko giliukus ir kaštonus.
      - Kam tu čia tą grožį renki į tokią didelę pintinę? – paklausė  Pukutuku.
      - Taigi ryt ruošiuosi pas Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku į gimtadienį. Pusė pintinės bus Pušku-Tušku, o kita pusė Tušku-Pušku. Todėl ir pintinė didelė. Žinai, koks džiaugsmas giliukai ir kaštonai! Po to visą žiemą galima visokius darbelius meistraut.
      -Bet lapine, gimtadienis juk šiandien! Juk klevo lapai pradėjo kristi! Žiūrėk, kokia marga puokštė. Pintinė jau pilna, eime greičiau.
      Lapinas Vau jau norėjo eiti, bet prisiminė, kad uodega nešukuota. Kur tu dabar eisi visas susivėlęs... uodegoj ir šapelių, ir spyglelių gali rasti – miške juk gyvena. Nusiminė Vau – kaip jis taip dienas sumaišė... bet pas jį juk klevas neauga... Nebūtų Pukutuku ežiukas ir nebūtų jis geras draugas, jei lapinui nepadėtų – susisuko į kamuoliuką ir iššušakvo uodegą. Gražiau nė pats Vau nesugebėtų.
      Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku buvo ežiukai dvyniai. Jie buvo visiškai vienodi. Na visiškai visiškai. Ir tik artimiausi draugai žinojo paslaptį, kaip juos atskirti. Bet iš to nebuvo jokios naudos, nes ežiukai skyrėsi tik savo spygliukų skaičiumi. Pas Pušku-Tušku buvo devyni tūkstančiai aštuoni spygliukai, o pas Tušku-Pušku devyni tūkstančiai septyni spygliukai. Arba atvirkščiai. Niekas niekada neskaičiavo. Dėl to juos visi vadino broliais. Broliais ir tiek. Ežiukai nepyko.
      Pukutuku su Vau atėję pas brolius jau rado daugiau svečių. Buvo lapiukas Au ir šeškas Pukšt. Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku labai džiaugėsi dovanomis. Klevo lapų puokštę pamerkė į gražiausią vazą, pintinę su giliukais ir kaštonais pastatė ant palangės. Ir pakvietė svečius prie stalo gerti arbatos. Tik susėdus, į duris pasibeldė voverytė Trakšt. Ji buvo visa išsidabinusi ir pasipuošusi – kaklą puošė riešutų kevalų karoliai, į uodegą buvo prisegiota rudeninių gėlių, o ausyčių šepetukai buvo surišti smilgų kaspinėlais. Ji buvo tiesiog pati pati gražiausia. Voverytė šokinėjo, nenustygo vietoje, be perstojo tarškėjo - kokia ji graži, kokia nuostabi jos dovana – tiesiog pati gražiausia ir naudingiausia – mat ji broliams atnešė po kedro kankorėžį – tokio daikto Gegužėnų miško gyventojai nebuvo matę. Ežiukai jautėsi nesmagiai, jiems labai patiko visos dovanos, jiems buvo gražūs ir mieli visi svečiai, bet voverytė Trakšt niekam neleido ištarti nė žodžio – ji vis pasakojo apie kedro riešutus, rodė visiems riešutų kevalų karolius ir savo gėlėmis padabintą uodegą. Šeškas Pukšt neiškentė ir jau vos neišmetė kedro kankorėžių per langą, bet pagailėjo Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Būtų įvykęs labai nesmagus įvykis, tokių įvykių visai nereikia per gimtadienį.
    Pukutuku labai nemėgo pyktis. Jis net su pasipūtusia voveryte niekada nebuvo susipykęs. Ežiukas paėmė visus už rankų ir sugalvojo žaisti žaidimą. Jis nutarė panaudoti žaidimui visų dovanas.
    -Žaiskim dovanų keitimosi žaidimą.  Išrikiuokim visų dovanas į eilę ir tegu kiekvienas svečias užsimerkęs prieina prie bet kokios dovanos ir iš naujo ją padovanoja broliams ežiukams!
      Visiems labai patiko ši mintis, ypač Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku.  Jie vėl iš naujo laukė savo dovanų. Šeškui  Pukšt teko dovanot Vau rinktus giliukus ir kaštonus. O Lapinas Vau dovanojo  lapiuko Au grybų pintinėlę. Lapiukas Au padovanojo voverytės kedro kankorėžius. Ežiukui Pukutuku teko dovanot šeško Pukšt sumeistrautą lesyklėlę. Voverytė Trakšt užsimerkė ir priėjo prie Pukutuku klevo lapų puokštės. Ir ją padovanojo broliams. Ežiukai labai džiaugėsi. Džiaugėsi dar kartą, nes juk taip malonu, kai tave sveikina ir tu gauni dovanas. Kuo daugiau kartų, tuo smagiau. Jie visomis dovanomis džiaugėsi vienodai stipriai, visiems visiems labai nuoširdžiai dėkojo. Ir Voverytei Trakšt už Pukutuku lapų puokštę. O voverytė Trakšt pasijuto kažkaip nesmagiai. Kaip taip ji galėjo galvoti tik apie save? Kaip ji nematė kitų, nematė net ežiukų brolių? Ji juk nebuvo pasipūtėlė, ji tik šiandien gražiai pasipuošė ir labai jau džiaugėsi savimi.
      Bet Pukutuku vėl tuoj priminė visiems apie gimtadienį ir svečiai sėdo gerti arbatos. Šventė buvo išgelbėta ir net irzlusis šeškas Pukšt su niekuo nesusipyko.



                                    EŽIUKAS PUKUTUKU IR TINGINYS


      Ežiukui Pukutuku labai patiko rytais keltis. Juk koks smagumėlis pradėti naują dieną! Pramerki akis – o pro langą šviečia saulė. Arba visai nebūtinai saulė – tai gali būti ir šniokščiantis lietus, ir balta migla, ir tamsūs pilki debesys. Pukutukui visuomet būdavo smagu, nes kiekviena diena žadėjo ką nors naujo ir nematyto. Arba kažką seno, pažįstamo ir mielo.
    O šis rytas Pukutuku neatnešė jokio džiaugsmo... Ežiukas gulėjo lovelėje ir tingėjo. Tingėjo atsikelti, tingėjo pažiūrėti pro langelį ir net tingėjo krutinti rankytes ir kojytes. Pas ežiuką atėjo tinginys. Turbūt labai didelis tinginys, nes Pukutuku tingėjo eiti gerti arbatos, tingėjo eiti į mišką. Jis net tingėjo galvoti apie mišką. O paskui tinginį atsėlino ir liūdesys. Jie dažniausiai kartu apsilanko. Nes kai tu viską viską tingi, labai greitai pradedi liūdėti. O kai jau pradedi tingėt net  liūdėti – vadinasi, jau visai visai blogai. Bet Pukutuku dar galėjo liūdėti. Jis  gulėjo ir liūdnai žiūrėjo į lubas.
      Staiga į langą kažkas pabeldė. Tai buvo ežiukas Eliksas. Jis  gyveno rytiniame  Gegužėnų pakrašty ir, norėdamas kur nors nukakti, visuomet užsukdavo pas Pukutuku – šis gi gyveno miško vidury. Visi pas jį užsukdavo.
      -Pukutuku! Eime į mišką! Kokia audra naktį buvo, kiek šakų prilaužyta! – šūktelėjo Eliksas.
      Bet Pukutuku tingėjo atsiliepti. Jis turbūt tingėjo net klausytis. Ir dėl to Eliksą pasitiko visiška tyla.
      -Ei, Pukutuku, ar tu negirdi?  Aš gi tave kviečiu į mišką! Eime rinkti šakų, reikia mišką valyti – zuikiai belakstydami kojeles susižeisti gali.
      Bet ežiukas neatsiliepė. Labai sunerimęs Eliksas įėjo vidun ir pamatė tingintį Pukutuku. Jis iškart viską suprato, mat ir pas jį pereitą žiemą buvo apsilankęs tinginys. Tuomet jį tik lapinas Vau ir išgelbėjo – išsitempė lipdyt senio besmegenio. Tiesiog paėmė ir išsitempė.
    Eliksas užkaitė arbatos ir pradėjo pasakoti draugui, kokia audra praūžė pro Gegužėnų mišką – kiek šakų išlaužė, jaunų eglaičių išvartė, zuikiams namus išgriovė. Ir kaip gi jis, Pukutuku, galėjo to negirdėti? Ežiukas pradžioje labai tingėjo klausytis Elikso, bet po truputį, po truputį jį pradėjo pasiekti vienas kitas žodis. Neužilgo jis jau girdėjo visą pasakojimą ir net atsisėdo gerti arbatos. O už valandžiukės du ežiukai jau puškavo mišku ir rinko išlaužytas šakas. Tinginys pasitraukė! Eliksas juk gerai žinojo, kas nugali tinginį ir kartu su juo išvaro liūdesį.
    Taip nejučiom jie priėjo vakarinį Gegužėnų pakraštį. O juk čia gyveno Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku! Broliai labai apsidžiaugė sulaukę svečių. Jie pavaišino Eliksą ir Pukutuku šilta kakava ir sausainiais su uogiene.
    O vėlai vakare ant  slenksčio sėdėjo keturi ežiukai ir stebėjo, kaip leidžiasi saulė. Du ežiukai buvo visai visai vienodi, o kiti du į juos nepanašūs. Ir jau niekas net nebeprisiminė jokio tinginio. Ir liūdesio. O kai saulė nusileido, Pukutuku ir Eliksas patraukė namo. Juk ežiukams labai patinka klajoti po naktinį mišką.
   

                                           
                              KAIP PUKUTUKU NORĖJO PALIKTI MIŠKĄ


      Kiekvieną rudenį miške atsiranda naujų gyventojų. Kartais labai laikinų. Pavyzdžiui, kai kurie paukščiai išskrenda. O kai kurie atskrenda. Lyg kažko ieškodami, atbėga kokie nors nauji zuikiai. Vienas kitas nepažįstamas lapinas užsuka. Ir visi turi ką nors įdomaus papasakoti. Dėl to ruduo – labai įdomus metas Gegužėnuose. Ir šį rudenį į mišką atklydo daug svečių. Ypač įdomi buvo viena tokia gegutė Ku – ji labai daug pasakojo apie savo keliones, apie svetimus kraštus. Ir Gegužėnų miške gegutė visai nežadėjo ilgai užsibūti, po kelių dienų sakėsi, kad išskris. Klajūnė buvo gegutė Ku.
    Vieną šiltą popietę gegutė Ku nutūpė į Pukutuku klevą. O pas ežiuką svečiuose kaip tik buvo Eliksas ir jie abu sėdėjo  po klevu  margų lapų krūvoje ir svajojo. Gegutė, pamačiusi naujus klausytojus, labai apsidžiaugė ir tuoj užkalbino ežiukus.
    -Oi, ežiukai ežiukai, kokie jūs nuobodūs! Štai sėdite savo lapų krūvoje, kaži ką svajojate, o pasaulio juk nematę! Kas gi čia pas jus gražaus – miškas pats nykiausias ir nuobodžiausias, medžiai pilki ir beveik pliki, krūmai kažkokie susivėlę, beržai – ir tie praskydę... Kaip jūs pakenčiate čia gyventi?  Ot yra miškų pasaulyje – tai ne šitie Gegužėnai! Žaliuoja žiemą – vasarą, visur paukščiai iš laimės čiulba, namai visų turtingi, viskas žiba, tviska... Nei vėtros šakų prilaužo, nei rudeniniai vėjai talžo. Nebūna ten rudens. Visi laksto linksmi ir laimingi.
    Gegutė Ku pakalbėjo pakalbėjo, pakukavo ir išskrido. Į kitą kraštą, į  kitą mišką. O ežiukai liko sėdėti klevo lapų krūvoje. Eliksas kažkaip susigūžė, nusiminė, paskubom atsisveikino ir nupėdino namo. Pukutuku liko vienas. Susimąstęs. Gal ir tikrai – kur čia jis gyvena? Kas gi čia gražaus? Tuoj ruduo įsismarkaus, prasidės lietūs, o po to ir žiema ateis – po pusnis teks braidžioti. Visi liūdni bus, sustirę... Eliksas vis rečiau užsuks, Ežiukai broliai užpustyti dviese sėdės, voverytė Trakšt pati savimi džiaugsis. Šeškas Pukšt dar piktesnis bus... O jis, Pukutuku, liks vienišas ir visų paliktas. Liūdna pasidarė ežiukui. Gal tikrai - imti, palikti tuos Gegužėnus ir keliauti gražesnių kraštų ieškoti, kur visi linksmi ir draugiški, apie kokius gegutė pasakojo.
    Visą naktį Pukutuku niemiegojo. Visą kitą dieną susimąstęs ir susirūpinęs vaikščiojo, visi darbai iš rankų krito, o vakare tvirtai nutarė – atsikels ryte ir iškeliaus linksmesnio gyvenimo ieškoti.
    Labai labai anksti ryte Pukutuku susikrovė lauknešėlį, persimetė per petį ir, užrėmęs pagaliuku duris, iškeliavo. Pasiekęs miško pakraštį – išėjo į laukus, net neatsisukęs ir akies krašteliu nežvilgtelėjęs į gimtuosius Gegužėnus.  Ilgai ir sunkiai keliavo ežiukas ir tik saldūs gegutės Ku žodžiai vedė jį pirmyn. Pageltusiuose laukuose jį palydėjo avelių būrelis, kuris linksmai rupšnojo paskutinius dobiliukus, senas arklys, stirnų pulkelis. Matė Pukutuku daugybę paukščių, kurie būriais traukė pietų link. Nieko jis nekalbino, su niekuo žodeliu nepersimetė – skubėjo atrasti pažadėtąjį mišką.
    Ir štai – priešais jį kaip siena stūksojo didžiulė giria. Tankios eglės, aukštos pušys, vešlūs beržai. Koks grožis – pagalvojo Pukutuku. Tai ne Gegužėnų nykybė... Ir žolė ten buvo žalesnė, ir paukštukai, rodos, linksmiau čiulbėjo. Pavargęs, bet laimingas Pukutuku pradėjo ieškoti, kur galėtų apsistoti ir pailsėti. Neužilgo sutiko lapiną – jau puolė sveikintis – bet lapinas tik pašnairavo ir nuskuodė savo reikalais. Matė ir voverytę, ir šešką, ir bebrą – tik kad visi buvo labai užsiėmę, visi skubėjo, bėgo ir į Pukutuku net nežvilgtelėjo. Ir ežiuką sutiko. Šis teikėsi pasisveikinti, bet Pukutuku draugija visai neapsidžiaugė – pasiūlė jam susirasti namus pačiam ir rimtu darbu pasirūpinti. Nesvetingas, nedraugiškas pasirodė ežiukui gražusis miškas. Atsisėdo jis po vešlia egle. Ir susimąstė. Prisiminė Eliksą – kaip jis ten? Juk dorai net neatsisveikino... Ką veikia draugas be jo? Gal tyliai sėdi margų klevo lapų krūvoje ir svajoja? Liūdnas ir vienas. Taip graudu pasidarė Pukutuku! Ką jis čia vienas veikia? Kaip dabar be jo Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku geria šiltą kakavą su sausiainiais? Kaip Eliksas? Kam dabar voverytė Trakšt savo naujienas pasakoja?  Kaip ten jo klevas? Ar visi lapai nukrito? Ar didelė margų lapų krūva po klevu? Krūva, kur taip gera sėdėti ir svajoti. Su Eliksu. Prisiminė ežiukas liaunus berželius, susivėlusius krūmus – tokius mielus ir savus. Greitai greitai jis atsikėlė, persimetė lauknešėlį ir nuskubėjo atgal. Į Gegužėnus. Skubėjo. Labai skubėjo Pukutuku. Nekalbino nei seno arklio, nei avelių pulkelio. Nematė jų. Tik galvojo apie savo klevą ir Eliksą. Apie namus ir pagaliuku paremtas dureles.  Nežinia kelintą kelionės dieną Pukutuku pamatė Gegužėnų mišką. O nuo kalvelės  bežiūrint į mišką, prieš saulę spindėjo klevas. Pačiam vidury - geltonai žaliai raudonas. Ežiuko klevas. Pukutuku buvo namuose.



                                KAIP PUKUTUKU LANKĖ SENĄ BARSUKĄ


      Kiekvieną kartą, kai vakare danguje pasirodydavo mėnulio pilnatis, Pukutuku žinodavo, kad rytą eis lankyti senojo barsuko Žo. Keistuolis buvo tas barsukas. Gyveno jis urve už didžiulės šakų krūvos. Vienas ir visad visas susikuitęs. Kažkada jis buvo visų gerbiamas žolininkas ir žiniuonis, kuris gydė visus Gegužėnų žvėrelius – ar naktis, ar diena tai būtų. Ėjo pas mažus ežiukus, stirniukus, pas senus lapinus ir vilkus, nešė susirūpinę tėvai jam sergančius zuikiukus ir bebriukus – nieko neatstūmė ir nepavijo. Visus gydė, arbatom girdė, užkalbėjo, kaip mokėjo. Gerbiamas barsukas buvo. O dabar gyveno vienas savo sename urve. Ir kartais jį aplankydavo  Pukutuku. 
      Tikrai keistuolis dabar buvo senasis Žo. Jis paseno, sukumpo ir pradėjo viską pamiršinėti. Sklerozė – kartą  nutarė šeškas Pukšt ir daugiau nebevaikščiojo pas barsuką. O Pukutuku aplankydavo senąjį žolininką. Jam buvo linksma klausyti jo istorijų. Girdėtų daugybę kartų, gal net du šimtus kartų. Jis nesupykdavo, kai barsukas šeštą kartą paklausdavo, kuri šiandien diena, kai penktą kartą įpildavo arbatos ir pakviesdavo kartu atsigerti. Jie iki vakaro gerdavo arbatą ir Pukutuku iki vėlaus vakaro skaitydavo barsukui Žo knygą. Kiekvieną kartą vis tą pačią. Po to sutvarkydavo urvą ir atsisveikindavo iki kitos pilnaties.
    O kai danguje pasirodydavo jaunas mėnulis, barsuką aplankydavo Eliksas. Jis klausydavo tų pačių istorijų, vis primindavo kokia šiandien diena, kantriai daugybę kartų gėrė arbatą ir iki vakaro skaitydavo tą pačią knygą. Senas barsukas labai džiaugdavosi draugija, tipendavo aplinkui su sausainių vazele ir penkioliktą kartą paklausdavo, ar  greit ateis pavasaris.
    O per delčią Barsuką aplankydavo Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Ir jie atnešdavo lauktuvių, gėrė arbatą, skaitė tą  pačią knygą. O kai visi išeidavo, barsukas, išlydėjęs svečius, pasijusdavo vienišas ir pamirštas, nes nebeprisimindavo, kas ir kada jį buvo aplankęs. Ir tik radęs sausainių vazelę, arbatos puodelius ir pradėtą skaityti knygą, staiga pajusdavo kažką džiugaus ir malonaus ir, žiūrėdamas pro langą į mėnulį, nusiramindavo.
    O kartą, atėjus Pukutuku pas seną barsuką, niekas neatidarė durų. Ežiukas labai sunerimęs pats įėjo vidun ir pamatė barsuką Žo gulintį lovoje. Jis stipriai kosėjo, ir net nepažino Pukutuku. Ežiukas labai susirūpino ir pradėjo galvoti, kaip padėti senąjam žiniuoniui. Ir lyg tyčia, visai ne per jauną mėnulį, užsuko Eliksas. Lyg ką negero nujausdamas. Ežiukai šiltai užklojo barsuką ir gerai apžiūrėjo senio urvą. Pačioje palubėje rado  džiovintų žolelių, šaknelių ryšulėlius. O kampe medaus puodynėlę. Bet nebuvo ežiukai nei žolininkai, nei žiniuoniai.  Kaip gydyti senąjį barsuką?
      Po truputį tvarkydami urvą, dėliodami į vietas puodelius, sausainių vazelę, ežiukai prisiminė daugybę kartų girdėtas senojo barsuko istorijas. Vis tas pačias ir tas pačias. O istorijos juk buvo apie gyvenimą. Apie jo, seno žolininko ir žiniuonio gyvenimą. Apie žoleles, apie arbatėles, šaknelių kompresus ir pavilgus. Viską prisiminė Pukutuku ir Eliksas. Suruošė arbatų su medumi, ant krūtinės uždėjo gydančių šaknelių kompresą. Puolė gydyti senąjį barsuką kaip mokėjo... Ir žolininkas Žo atsigavo, akys prašviesėjo, jau ir ežiukus vardais vadinti pradėjo. O vakare jie jau skaitė tą pačią knygą. Kaip visada – vis iš naujo ir iš naujo. Ir senasis barsukas pasakojo vis tas pačias istorijas. O išlydėjęs svečius, lyg prisimindamas kažką džiugaus, nusiraminęs žiūrėjo į mėnulį.


                                      KAIP PUKUTUKU SULAUKĖ ŽIEMOS

        Kai tik Gegužėnuose nuo ežiuko Pukutuku klevo nukrisdavo visi lapai – miško gyventojai pradėdavo laukti pirmojo sniego. Paprastai visuomet taip nutinka – kai tik nukrenta paskutinis lapas, tuomet prasideda įkyrūs lietūs, o dar po to – žiūrėk ir pirmas sniegas! Lietaus niekas nelaukdavo, gal tik bebras Juodis, o štai sniego su nekantrumu laukė visi. Žinoma, visi žinojo, kad sulaukus sniego, prasidės šalta žiema, pusnys, užsnigti visi takeliai ir kiti nemalonumai... Bet pirmas sniegas – tai toks džiaugsmas! Visi tuomet susirenka miško vidury prie Pukutuku klevo, mėtosi gniūžtėmis, lipdo sniego senius, žaidžia sniego karą.
      Taip buvo ir šį kartą. Pukutuku palydėjo akimis paskutinį krintantį lapą, nuėjo į savo namelius ir, žiūrėdamas pro langą, pradėjo laukti sniego. Už lango lijo. Lijo ir lijo. Pukutuku skaitė žurnalus, gėrė arbatą su medumi, gėrė kakavą su  sausainiais, vėl skaitė. Bet už lango tik lijo... Rytą nubudęs jis išgirsdavo tik įkyraus lietaus barbenimą į stiklą. Šiemet žiema neskubėjo.
      O vieną rytą ežiukas pramigo. Nubudo tik nuo to, kad į langą kažkas barbena. Bet tai buvau jau nebe lietus. Tai buvo Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku! O už lango... už lango snigo! Ant žemės krito didžiulės, purios snaigės. Ir aplink jau buvo balta balta – snigo turbūt visą naktį. Pukutuku su broliais ežiukais išskubėjo  į kiemą. Ten juos sniego gniūžtėmis pasitiko ir Eliksas, ir lapinas Vau, ir šeškas Pukšt.
    -Lipdykim sniego senį! – šūktelėjo Pukutuku.
    - Ne, gal geriau lipdykim sniego ežį! – pasiūlė Eliksas.
    - Tai kad ežį pernai lipdėm, ritinkim šešką, - niūriai pratarė šeškas Pukšt.
    - O kodėl dabar šešką, o ne sniego lapiną? – nesutiko lapinas Vau. Juk dar niekad nelipdėm lapino.
    - Šešką!
    - Lapiną!
    - Ežį!
    - Šešką!
    - O gal vis gi sniego senį? – bandė taikyti draugus Pukutuku. Bet jo jau niekas nebegirdėjo. Visi pikti išsiskirstė kas sau. Štai tau ir taip ilgai lauktas pirmas sniegas. Ežiukas vienas ėmė lipdyti rutuliukus iš sniego, juos ridenti, ritinti, didinti ir statyti savo senį. Juk žiema tai atėjo.
    O neužilgo prie klevo pasirodė Eliksas. Priekyje savęs jis stūmė didžiulį sniego... šešką. Ir šypsojosi:
    -Žiūrėk, Pukutuku, ar panašus į mūsų Pukšt?
    Tuoj iš už eglių išlindo lapinas Vau. O su juo – ir du nedidukai sniego ežiukai. Tokie riestanosiai, su spygliais iš pušų šakučių.
    -Vaikai, vaikai! Mes nulipdėm tikrą sniego senį! – jau iš tolo šaukė Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku, ridendami didelį ir storą senį besmegenį.
      Iš lėto atslinko ir šeškas Pukšt. Jis turėjo nedidelį sniego lapiną. Su ilga uodega iš eglių šakų, stačiom ausytėm. Ir truputį truputį panašų į šešką.
      O ežiukas Pukutuku po klevu nulipdė barsuką.
        Draugai rinkosi aikštelėje ir nedrąsiai šypsojosi. Kokie gi jie buvo neprotingi, taip negražiai susipykę pirmą žiemos dieną! Juk taip paprasta susitarti ir draugauti! O po klevu rikiavosi visa sniego draugija – į šešką panašus lapinas, du ežiukai,  baltas sniego šeškas, senis besmegenis. Ir senas barsukas.
    -Žaidžiam sniego karą! – šūktelėjo Pukutuku ir paleido pirmą sniego gniūžtę į Eliksą. Ir prasidėjo... juk pirmas sniegas.



                                            PUKUTUKU IR ŽIEMA


          Atėjo į Gegužėnus žiema ir kad ją kur. Po pirmo sniego buvo ir antras, ir trečias, ir dešimtas. Po to staiga pradėjo lyti ir viskas ištirpo. O po to vėl prisnigo. Dienos pasidarė trumpos trumpos, o vakarai ilgi ilgi. Ir tamsūs tamsūs.
          Ežiukai paprastai tokiais ilgais ir tamsiais žiemos vakarais visai neina iš savo namelių ir snūduriuoja. Pasiverčia ant vieno šono, po to ant kito. Pasvajoja apie pavasarį. Po to apie vasarą. Net apie rudenį pasavajoja. O dieną ežiukai  tripinėja po kambarį. Ir visi ką nors veikia. Pavyzdžiui Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku labai patinka meistrauti. Per visą žiemą jie daro visokius darbelius iš surinktų ir sudovanotų giliukų, kaštonų, kankorėžių ir visokių šakelių bei samanėlių. Primeistrauja gyvą galą visokių ežiukų, lapiukų, paukštukų, namukų. Pagamina ir vieną kitą inkilėlį. Bet čia jau rimtas darbas – ne visi ryžtasi. O Eliksas sprendžia kryžiažodžius. Taip visą mielą žiemą ir sprendžia. O kai pritrūksta kryžiažodžių– pats juos sudarinėja. Kad kitą žiemą galėtų spręsti. O ežiukas Pukutuku rašo pasakas. Labai geras laikas rašyti pasakas – trumpos žiemos dienos. Beveik niekas neužeina, nesutrukdo. Ir pačiam jokių pagundų kur nors bėgti. O vakarais galima gulėt ir svajot apie tai, kokie pasakojimai gims rytoj. Savo pasakų Pukutuku dar niekam nerodė. Ir net niekam nesakė apie jas. Bet jis žinojo, kad ateis toks laikas – ir ežiukas jas kam nors paskaitys.
          Taip ir slinko ta žiema, kol vieną vakarą Pūkutuku išgirdo ūbaujant pelėdą Bū. Jau kai išgirsti ūbaujant pelėdas – žinok tvirtai – pavasaris beveik atėjo. Ir iš kur tos pelėdos viską žino? Pukutuku šito negalėjo suprasti – bet jei išgirdai pelėdą Bū – sniegui galas, gali ruoštis laukan. Ir Pukutuku ruošėsi – jis tvarkingai perrašė savo pasakas ir tikrai po kelių dienų išskubėjo pas seną Barsuką Žo. O lauke kvepėjo vėjas.  O lauke švietė saulė. Kranksėjo kovai. Net gerves klykaujant išgirdo ežiukas! Tikrai pavasaris!
        Barsukas Žo buvo toks  pat, kaip ir rudenį – sukumpęs, susikuitęs, senas ir viską pamirštantis. Jį visą žiemą lankė lapinas Vau, lapiukas Au, bebras Juodis ir net keletą kartų užsuko šeškas. Neliko pamirštas senas žolininkas, bet ežiuko labai pasiilgo. Jie vėl daug kartų gėrė arbatą, barsukas pasakojo tas pačias istorijas, ir vėl gėrė arbatą ir Pukutuku dešimt kartų pasakojo, kaip ateina pavasaris. Po to jis skaitė savo pasakas. Pirmą kartą. Pukutuku labai jaudinosi, bet senasis Žo jį pagyrė ir net susigraudino. Jis prisiminė, kaip seniai nematė pavasario. Nematė žiemos ir rudens. Jis buvo senas, nerangus ir baiminosi lauke suklupti.
        Ne tik Pukutuku išgirdo ūbaujant pelėdas. Jas išgirdo ir Pušku-Tušku su Tušku-Pušku. Ir jie atskubėjo pas senąjį barsuką Žo. Su lauktuvėmis – juk ne veltui meistravo visą žiemą. Žo jie padovanojo išdrožtus puoduką su lėkštute. Ir dar atnešė dailiai išdrožinėtą lazdelę. Tokią kaip tik kaip tik barsukui pasiremti. Kad išdrįstų  į lauką išeiti.
        O po to jie visi su barsuku Žo sėdėjo lauke ant suolioko ir žiūrėjo, kaip eina pavasaris, klausėsi pelėdų, uostė vėją ir bandė išgirsti gerves. O išsiskirstat, barsukas Žo paprašė, kad Pukutuku ir kitą kartą atėjęs paskaitytų savo pasakas.  Žo nieko nepamiršo.



                                KAIP PUKUTUKU UPELĮ GELBĖJO

        Ir sumanė Pukutuku aplankyti bebrą Juodį. Ėmė ir pasiilgo seno pažįstamo. Bebras buvo namisėda, toliau savo upelio kojos nekėlė. Na, nebent retkarčiais, kokį barsuką aplankyt. O šiaip jis visą laiką statė, tobulino, gražino ir dailino savo namus – labai darbštus buvo bebras. O štai svečius labai mėgo!
Visada svečią sutikdavo su šypsena, kviesdavo prie stalo, aprodydavo visas naujoves ir namų grožybes. Šiaip, paprastai aprodydavo, visai nesigirdavo.
        Išsiruošė Pukutuku. Pasiėmė bebro Juodžio mėgiamų sausainių, žolelių arbatos ir išpuškavo. Greit priėjo upelį – juk visi bebrai gyvena prie upelių. O upelis – pavasarinis, platus, šniokščiantis, drumzlinas. Lyg ir nebuvo anksčiau matęs Pukutuku tokios plačios tėkmės. Ir staiga kažkoks nelaimingas pasirodė ežiukui jo gimtasis upelis – kovojantis ir niekaip nesusitvarkantis su ledais. Vis bando, bando tuos ledus išnešti, o jie tik į krūvas susimeta, tvenkia upelį, už tų krūvų šakos kliūna, drumzlino vandens purslai tyška, o upelis, regis, jau ir jėgų netenka... Nutarė Pukutu jį gelbėti –pasidėjo lauknešėlį ant kranto, nusitvėrė storesnę šaką ir puolė tuos ledus daužyti, smulkinti, stumdyti – kad tik tėkmei lengviau būtų. Vanduo veržėsi pro suneštų ledų tarpus, šakos išsipainiojo – lyg ir lengviau upelis atsikvėpė. Tokios sėkmės įkvėptas Pukutuku toliau darbavosi – jau ir šaką metė, ant ledų krūvos užlipęs kojomis išspradyti juos bandė. Oi, neatsargiai elgėsi ežiukas!  Kojelė tik kryptelėjo, viena akimirka –ir  Pukutuku jau vandeny... Kažkaip negera vandeny – šalta, gilu, žvarbu... Visaip bandė Pukutuku išsikepurnot į krantą – veltui. Slydo, kliuvo už ledų, krito atgal ir tėkmė jį nešė vis tolyn. Ne juokais išsigando ežiukas, kiauriai spygliukai sumirko, Pukutuku sušalo, sustiro, ėmė šauktis pagalbos. Nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę... Gal ir visai būtų pasibaigę, bet išgirdo bebras pagalbos šūksnius, greit atskubėjo ežiuko gelbėti – juk jau visai netoliese buvo jo namai. Ištempė jis nelaimėlį į krantą ir parsivedė į išpuoselėtą trobą. Pagirdė karšta žolelių arbata, įsupo į vilnonę antklodę, sušildė. Atsigavo Pukutuku. Ir tik dabar suprato, kaip neprotingai jis elgėsi, vaduodamas upelį. Juk upelis stiprus, pavasarinis, platus, jam tik vienas džiaugsmas galinėtis su ledo lytimis ir matyti, kaip jos pasiduoda veržliai jo tėkmei.  Tokį pavasarį juk visi stiprūs būna.


                                    EŽIUKAS PUKUTUKU ČIULBA


        Ot įsismarkavo vieviersiai! Čyru – vyry, čyru - vyru! Jiems pritarė varnėnai -  vyt vyt vyt! Lenktyniavo kuri garsiau pempės, kukučiai, jiems atsiliepė čirkšdami žvirbliai, dar ir zylės ciku-ciku-ciku-švilpt. Ir Pukutuku širdis dainavo, čiulbėjo. Jis sėdėjo po klevu ir klausėsi pavasario. Ir neiškentė – sučiulbo. Iš visos širdies ir iš visos gerklės. Paukštukai pritilo... nuščiuvo... Ir vėl užgiedojo. Ir ežiukas su jais. Čyru vyru – vieversėlis. Džyru džyru – ežiukas. Vyt vyt vyt – varnėnai, džir džir džir  - Pukutuku. Zylutės ciku ciku ciku švilpt, ežiukas – džiru džiru džiru birbt!
      Nenusėdėjo vietoj Pukutuku, ėmė po mišką klajot čiulbėdamas. Galėtų – dangun pakiltų su dainomis! Bet kažkodėl Gegužėnų gyventojai į Pukutuku žiūrėjo labai keistai. Lapinas Vau pakraipė galvą ir nieko nepasakė. Voverytė Trakšt tik trumpai šyptelėjo ir labai greitai nuskubėjo skinti pumpurų, nors, iki ateinant ežiukui, sėdėjo ant šakos ir užsisvajojusi klausė pirmų bičių dūzgimo. Šeškas Pukšt išvis piktai pažiūrėjo į Pukutuku ir liepė užsičiaupti.
      Džirr-džirr-džirr-birbt, džyru-džyru – sriūbavo klajodamas po mišką ežiukas. Bet kai ir Pušku-Tušku su Tušku-Pušku nepanoro klausyt Pukutuku – jis nuliūdo, pritilo. Negi jo čiulbėjimas nemielas? Juk lygiai taip pat gieda ir vieversėliai, ir varnėnai, ir zylutės... O jų visi klauso išsižioję ir užsimerkę... Jis, Pukutuku, juk irgi čiulba. Iš širdies.
      Taip begiedodamas, tik jau tyliau, ežiukas patraukė pas Eliksą.
      -Eliksai, pačiulbėkim! Džyru džyru birbt!
      Eliksas pasiklausė, nusišypsojo, bet nepasišaipė:
      -Žinai, Pukutuku, mes, ežiukai, esam prasti paukščiai. Eime geriau po klevu pasėdėti, kukučių paklausysim.



                                  KURMIO  RAUSIO SNIEGUOLĖS

   
     
        Tą rytą Pukutuku nutarė aplankyti  Pušku-Tušku ir Tušku-Pušku. Šiaip sau – juk pavasaris, paukščiai čiulba. Pakeliui pas brolius jis visuomet kirsdavo laukymę. Tokią nykią, pliką, kurią norėdavosi kuo greičiau pratipenti. Niekas kažkodėl ten neaugo, niekas ten niekad nežydėjo. Jau, jau ji artėjo. Bet... bet kas gi čia? Pukutuku negalėjo suprasti ir patikėti – visa laukymė žydėjo snieguolėmis. Mažyčiais baltais kvepiančiais varpeliais, kurie linksmai tilingavo ant kiekvieno kupstelio ir kvietė pritūpti, pasigrožėti, pauostyti... Iš kur visa tai? Kaip taip gali būti?
    Ir Pukutuku prisiminė. Jis prisiminė šaltą rudenį ir Rausių. Negražų kurmį Rausių. Kurmis buvo naujokas jų miške. Nematytas. Kitoks.
    Visada miškuose gyvena kurmiai. Ypač laukymėse. Jie kasa ir dešimt kartų perkasa žemę, palikdami kupstelius, kalnelius – kurmiarausius. Ne visi jais džiaugiasi, bet supranta – miškui kurmių reikia. O tada atsirado Rausius. Toks negražus kurmis – per didelėm ausim, per didelėm letenom. Per dažnai išlendantis į saulę. Kiti, teisingi, kurmiai iškart jį pasmerkė – kodėl tu ne toks, kaip visi? Tu turi būti paprastas kurmis. Tu turi rausti, rausti, rausti... Kupstelis po kupstelio, kurmiarausis po kurmiarausio... Kodėl tu žiūri į saulę? Ką tu ten nori pamatyti?
    Nusisuko teisingi kurmiai nuo Rausio. O Rausius ir rausė. Kiek liūdnesnis jis vis išlįsdavo ir žiūrėdavo į saulę. O vieną dieną jis pradėjo po kurmiarausius nešioti mažyčius svogūnėlius. Ir juos ten slėpti. Šypsodamasis. Nematytas neregėtas darbas kurmiui! Teisingieji kurmiai visai supyko ant Rausio – kodėl jis ne toks, kaip jie? Kodėl žiūri į saulę? Kodėl jis slepia kažkokius svogūnėlius? Kodėl jis negražus? Jie nesuprato. Ir Rausius išėjo.
    O dabar atėjo pavasaris. Ir visa laukymė baltavo ir kvepėjo snieguolėmis –  Paties gražiausio kurmio Rausio snieguolėmis. Kurmio, kurio per didelės ausys, per didelės letenos... Ir didelė širdutė.



                                        KAIP EŽIUKAI MIŠKĄ PALIKO


      Kai švelniai sužydi Pukutuku klevas ir kai kieme toks pavasaris – pradedi nenustygti vietoje. Rodos bėgtum, lėktum į pasaulio kraštą. Nenustygsta galvelė, nenustygsta rankelės ir kojelės. Ir Pukutuku sau ramybės nerado – rodos tos rankelės kažkokio darbo imtųsi, bet nenustygstančios kojelės verčia mesti tuos darbus ir gena tolyn – taip norisi ką nors naujo pamatyti, kokią naujieną išgirsti, kažką ypatingą patirti. Ir nulėkė nenustygstantis ežiukas pas Eliksą. Bet prie klevo jau ir draugą susitiko – neišturėjo vietoje ir Eliksas – pas Pukutuku nuskubėjo.  Susėdo ežiukai po klevu, užvertė spygliuotas galveles. Klevas tik tik lapelius sprogdina, o jau pilnas žiedų! Pilnutėlis bičių, varnėnų ir kitų giesmininkų.  Visi tik gieda zvimbia, čirškia – įspūdžiais dalinasi. Taip užsinorėjo ežiukai kur nors lėkti, bėgti, palikti nors trumpam savo mišką. Taip ir nutarė – eis nuotykių ieškoti. Kad į gretimą mišką, į tą patį kur anądien Pukutuku bandė laimės ieškoti. Dabar jau dviese. Ir ne laimės, o naujų įspūdžių,  kvapų ir vaizdų ieškoti.
      Labai greitai jie Gegužėnus paliko – juk laukė laukai, dangus, vėjas. Neužilgo ežiukai laukuose pamatė avelių pulkelį – jos linksmai rupšnojo pirmąją žolę. Aplink nerūpestingai lakstė mažyčiai kvaili ėriukai. O vyriausia avelė kaip senam pažįstamam Pukutuku mirktelėjo akį. Gal kur sutikęs ežiukas ją buvo? Nepamena... Kiek daug visko matė Eliksas ir Pukutuku – ir iš pietų būriais grįžtančius paukščius, ir purienomis pražydusiais  krantais putojančius upeliūkščius, ir besišypsantį seną arklį pievoje, ir stirnų pulkelį. O kai pavargo – atsigulė žolėje ir žiūrėjo į dangų. Jis buvo toks pat kaip visad ir kartu kitoks – balti lengvi debesėliai virsdavo laivais, ežiukais, lapinais, medžiais – kuris ką įžvelgė.
      Neužilgo ir svetimas miškas juos pasitiko - tankios eglės, aukštos pušys, vešlūs beržai. Koks grožis – pagalvojo Pukutuku ir Eliksas. Jie tyliai slampinėjo tarp medžių, stebėjo nematytus paukštučius, kurie giedojo negirdėtas  giesmes, uostė neregėtas gėles, ušvertę galvas stebėjosi neišpasakyto aukščio eglėmis. Ir ėjo vis tolyn, vis pirmyn, vis gilyn miškan. Ir... Ir prieš juos atsivėrė kažkas nuostabaus. Tai buvo didelis, senas medis, visas pasipuošęs rausvai baltais žiedais. Ir jis kvepėjo. Kaip jis kvepėjo! Ir Saldžiai, ir gaiviai, ir svaiginančiai.  O po medžiu sėdėjo du ežiukai. Beveik tokie patys, kaip Eliksas ir Pukutuku.
      -Tai obelis, - paaiškino vienas ežiukas. Tai mūsų miško obelis. Jūs tokią turite?
      -Mes turime klevą. Jis dabar žydi. Švelniai. O rudenį dega visomis spalvomis.
      -Atvykite rudenį pas mus – obelis bus pilna obuolių. Jie iki žiemos kvepia vasara. Pavaišinsim.
      -Lauksime jūsų rudenį po savo klevu, - nusišypsojo Pukutuku ir Eliksas.
    Ką dar pamatė Pukutukun ir Eliksas? Pamatė didelę upę. Tokią, kurios neperbrisi. Ir neperšoksi. Ir net neperplauksi. Bebro namą pamatė. Suręstą iš šakų šakelių, pagalių pagaliukų. O pačiame namo viršuje Pukutuku pažino savo lazdą. Tą pačią lazdą, kurią nešėsi pas bebrą Juodį ir pametė, įvirtęs į upelį. Štai kur ją atnešė pavasarinė tėkmė!
    O kai saulė pasisuko vakarop, ežiukai pasuko namų link. Savo Gegužėnų link.
    Kitą dieną jie sėdėjo po klevu, ilsino nenustygstančias kojeles ir tyliai, kiekvienas sau, galvojo apie obelį ir baltus debesis, virstančius laivais, ežiukais, lapinais ir medžiais.


                                  EŽIUKO PUKUTUKU ŽVAIGŽDĖ


             
            Kartais taip nutikdavo, kad Pukutuku naktį negalėdavo užmigti. Kartais visiems taip gali nutikti. Ir kaip tyčia, tokiomis naktimis dangus būdavo pilnas žvaigždžių. Tiesiog vienas didelis juodas dangus ir milijonas žvaigždžių. Arba penki milijonai – neskaičiuosi gi. Bet tarp jų buvo ir  viena kitokia žvaigždė. Ji visuomet švietė tiesiai į Pukutuku langą.  Ne tik švietė – žvaigždė visuomet žiūrėjo į ežiuką. Ir jie kalbėjosi. Tiksliau kalbėjo vienas Pukutuku, o žvaigždė klausėsi. O gal ji ir atsakydavo ežiukui Pukutuku, bet negi išgirsi iš tokio tolio. Pukutuku jai pasakojo apie save, apie Eliksą, apie barsuką Žo. Apie savo pasakas. Žvaigždė tyliai žvelgė pro langą į ežiuką ir pritariamai mirksėjo. Kartais ryškiau, kartais švelniau, bet visuomet jam – Pukutuku. Pukutuku svajodavo, kad jo žvaigždė kada nors jį aplankys. Taip tyliai tyliai nusileis pro langą iš juodo dangaus ir prisės pas ežiuką ant lovos. Ir papasakos apie save. Papasakos apie kitas žvaigždes, kurios galbūt naktimis žiūri į Eliksą, į lapiną Vau ar į šešką Pukšt. Pukutuku taip svajodavo, svajodavo ir dažniausiai užmigdavo. Nors kartais, labai retai, sulaukdavo su savo žvaigžde ir aušros.
        Šiąnakt Pukutuku ir vėl neužmigo. Pro langą į ežiuką žiūrėjo žvaigždė ir jie vėl kalbėjosi. Pukutuku jai pasakojo apie pavasarį, apie Gegužėnų upelį, apie greit ateisiančią vasarą. Žvaigždė pritariamai mirksėjo – tai ryškiau, tai švelniau... O po to... Po to ji pradėjo leistis. Iš lėto, vis artyn ir artyn. Ir tyliai pasibeldė į langą. Pukutuku greit pašoko iš lovos ir įleido žvaigždę. Ji nebuvo didelė – tik gal kiek didesnė už ragaišį. Bet labai karšta! Net užuolaidos kraštelis nudegė, kai žvaigždė netyčia prisilietė. Ji sėdėjo ant palangės kraštelio ir šypsojosi – pasirodo, žvaigždės labai gražiai šypsosi. Po to prisėdo ant lovos kraštelio – Pukutuku net sukaito nuo karščio. O kambary buvo šviesu šviesu – lyg saulę įsileidus. Taip žvaigždė pasėdėjo keletą minučių ir vėl pakilo atgal pro atvirą langą į dangų. Tik dar paliko ežiukui lauktuvių – mažą pintinėlę žemuogių. Žvaigždė ir žemuogės... nelabai suprato Pukutuku. Jis siekė paimti pintinėlę su uogomis, siekė siekė ir tik bummm – išvirto iš lovos. Ir nubudo. Ir vos neapsiverkė – jis tik susapnavo savo žvaigždę. Tokią tikrą tikrą.
        O kambary kvepėjo vasara. Tokia sava žemuogine vasara. Ant palangės Pukutuku pamatė mažytę žemuogių pintinėlę. O pro langą - dygliuotą Elikso galvą. Ežiukas šypsojosi:
      -Pukutuku, eime rinkti žemuogių! Ten, pievoje prie upelio - jau prinoko! 
      Taip atėjo vasara.



                                    PUKUTUKU VASAROS DARBAI



      Vasara yra labai gražus metas. Gegužėnuose visuomet gražu, bet vasarą dar ir šilta. Galima atsikelt anksti anksti, o gult vėlai vėlai – visą ilgą dieną šviečia saulė ir tiesiog viską aplinkui augina – žoleles, medžius, krūmus, gėles ir uogas. Ryte atsikėlęs matai tik aguonos žiedo pumpurą, o jau einančiam gult  ji tau pamoja plačia raudona skara. Ar ne stebuklas?
    Pukutuku  tuo vasaros grožiu stebėjosi, grožėjosi ir nutarė viską dar labiau pagražinti. Kad viskas ne bet kaip augtų ir žydėtų, o tvarkingai, išrikiuotai ir iš eilės.
    Ežiukas pasiraitojo rankoves ir puolė į darbus. Visas išdygusias aplink jo namuką miško gėleles jis iškasė ir persodino iš naujo – eilėmis, būreliais, eilutėmis. Prieš tai, žinoma, jis krupščiai sukasė ir išpureno žemę. Kad viskas prigytų ir jį džiugintų, reikėjo palaistyti. Taigi, Pukutuku daug kartų su beržo tošies kibirėliu  sulakstė prie upelio vandens. Ir laistė, pureno. Jau jau norėjo atsipūsti ir pasigėrėti savo darbu, bet tuoj sumąstė, kad nesaugu taip palikti tokį grožį – gal kokia stirna atklys ir netyčia aplaužys, gal zuikis pamanys, kad čia jam skirti skanėstai ir apgrauš. Visai netyčia... Ir puolė Pukutuku tvorelę tverti – žaginius ruošė, rikiavo, tvirtino. Vieną dieną plušo, kitą dieną dirbo nugaros neatitiesdamas. Ir dar kitą. Po to vėl laistė, ravėjo, pureno... Tai, žiūrėk, žaginys išvirto, tai dilgėlė patvory išdygo, tai dar kokia balanda tarp miško gėlelių įsimaišė... Darbas darbą vijo. Kelis kartus vis Eliksas pro šalį praeidavo, vis kviesdavo ežiuką prie upelio žemuogių rinkti, kviesdavo po klevu pagulėti ir vabaliukų paskaičiuoti... Bet Pukutuku tokiems niekams laiko neturėjo – jis tik keistai nužvelgdavo dykaduoniaujantį Eliksą ir vėl kibdavo į darbus. Jau tokios tos gėlytės surikiuotos, surūšiuotos buvo, tokie žaginiukai lygūs, jau rodos imk ir gėrėkis, bet ežiukas ramybės neturėjo – plušo ir dirbo, vis naujų darbų susigalvodamas – tai prireikė takelį tarp gėlių upelio akmenukais išgrįsti, tai spyną varteliams sumeistrauti, tai vėl kokią balandą ar dilgėlę išrauti. Taip įniko Pukutuku į darbus, kad tik juos ir matė – nei aguonos naujo žiedo pastebėjo, nei išsiskleidusios medetkos spėjo pauostyti. Tik dirbo ir dirbo. O vakare, visai netekęs jėgų, griūdavo lovelėn kaip negyvas. Nebekalbėjo vakarais daugiau su savo žvaigžde... Nebesugalvojo nė vienos pasakos, kurią tamsią žiemą užrašytų. Nė su Eliksu po klevu nepagulėjo. Net senąjį barsuką Žo pamiršo – tik žiūrėjo darbo ir tvarkos.
      O vieną rytą Pukutuku nubudo, o galvelėje tuščia tuščia! Nė vienos minties! A nei paties mažiausios, a nei menkiausios. Gal vakarykštis vėjas viską išpūtė? Jis pažvelgė pro langą – ten žydėjo išpuoselėtos, išrikiuotos ir išrūšiuotos margos miško gėlės. Net žibėjo lygi žaginių tvorelė, varteliai, akmenukais grįsti takeliai. Bet jie kažkodėl visai nedžiugino ežiuko. Jis sėdėjo ant lovelės krašto ir stebėjosi savo tuščia galvele. O pro šalį kaip tik ėjo Eliksas. Kaip visuomet, pakvietė draugą eiti sykiu. Gal prie klevo? Gal prie upelio?
      Pukutuku pažiūrėjo į draugą.
      -Ei, ežiuk, aū! – šūktelėjo Eliksas, - Gal šiandien išgirsi mane? Žemuogės jau baigia pernokti. Eime, paskutines ant smilgos susiversime!
      Kai ežiukai išėjo už vartelių, Pukutuku galvelėje sukrebždėjo viena nedrąsi mintelė – kokios ryškios boružės aukštoje žolėje... O po to jų, tų minčių, radosi vis daugiau ir daugiau – apie paukštukus lizduose, apie naują skruzdėlyną po egle, apie baltus debesis danguje, kurie vis virsdavo tai ežiukais, tai lapinais, tai milžiniškais medžiais – nelygu kas ką norėjo pamatyti.
      O pieva prie upelio kvepėjo paskutinėmis didžiulėmis prisirpusiomis žemuogėmis. Ežiukai gulėjo žolėse ir uostė vasarą – šiltą, skaisčią. Pukutuku saujoje spaudė visą puokštę smilgų su žemuoginiais karoliais. Žemuogės buvo pačios gražiausios ir Pukutuku jas padovanojo Eliksui. O Eliksas savo gražiausias žemuoges padovanojo Pukutuku.
    Vakare pro klevo lapus jie stebėjo besileidžiančią saulę. Žemai po klevu zvimbė visokios muselės – juodos, rudos, didelės, mažos, dryžuotos. Kiek aukščiau tyliai, vis sustodami ore, šiureno dideli laumžirgiai - malūnsparniai. O pačioje klevo viršūnėje burzgė stori ir sunkūs karkvabaliai. Kai Pukutuku pavargo žiūrėt aukštyn, jis apsivertė ant pilvelio ir stebėjo kitą pasaulį – mažus raudonus voriukus žolėje, didesnes ir mažesnes skruzdėles, kur rudosios gaudė juodąsias.  Matė žalią vabaliuką, kuris  stengėsi užlipti ant smilgos, skleidė sparnus ir vis bandė pakilti, bet vis nesėkmingai nukrisdavo ant žemės. Ropšdavosi vėl ir vėl. Kol galų gale nuskrido į raudoną besileidžiančią saulę. Ir Pukutuku jau žinojo, kokią pasaką jis parašys žiemą.
      Ir su savo žvaigžde jis dar pakalbės. Jei ne šią, tai kitą naktį – būtinai.



                                        PUKUTUKU IR SVEIKATA
 


        Pukutuku ilsėjosi. Jis jau palaistė savo gėlyną ir dabar laimingas stebėjo debesis. Dabar visuomet taip darė – po kiekvieno darbo ilsėdavosi, nes labai bijojo, kad iš galvelės vėl gali dingti mintys. Baisu su tuščia galvele gyventi.
      Šiandien debesys buvo pikti – tamsūs ir gauruoti. Dangus žydras, o debesys pikti. Vienas toks atskrido visas susivėlęs, kitas jį nustūmė ir greitai pasitaisė savo šukuoseną. Visai pažeme skraidė kregždutės – tokios lieknos, lengvos. Į eglę šalimais atstriksėjo voverytė Trakšt – tokia grakšti, ilgauodegė. Pievoje varliavo gandrai – ilgakojai, ilgakakliai. Grakščiai suplasnojo sparnais ir lengvai pakilo pasitikti piktų debesų. Pukutuku pažvelgė į savo trumpas kojytes... Apžiūrėjo striukas rankytes... storą, apvalų pilvuką... oi, koks jis negrakštus, nelieknas ir nelengvas. Ir negražus. Kaip jam taip gyventi – su apvaliu pilvuku ir trumpomis kojytėmis? Gar reikia mažai valgyti ir daug daug lakstyti? Gal stipriai ir daug visaip judėti? Nuliūdo ežiukas Pukutuku, nusiminė.
    O Pukutuku nepatinka liūdėti. Ypač nepatinka ilgai liūdėti. Ir jis pradėjo svajoti, kaip užaugins ilgas lieknas kojeles, grakščias rankeles. Koks gražus ir lengvas taps jo pilvelis.  Ir lakstys ežiukas tarsi kregždutė danguje ar voverytė medyje.
      Vakare Pukutuku suvalgė tris mėlynes ir penkias avietes. Po to pagriebęs į rankas po didelį akmenį dešimt kartų apibėgo savo gėlyną. Norėjo ir vienuoliktą kartą lėkt, bet kojeles pakirto – nieko, po savaitės ir po du akmenis prigriebęs aplink darželį palakstys! Alkanas ir pavargęs Pukutuku buvo, bet pilnas gražių vilčių tapti liekniausiu ežiuku. Greit užmigo ežiukas. Žvaigždė tą vakarą jo neaplankė.
  Oi, koks alkanas buvo Pukutuku rytą! Bet vėl pažiūrėjo į savo striukas rankeles ir kojeles, į apvalų pilvuką... Ir suvalgė penkias avietes ir tris mėynes.  Dar saujelę gervuogių pakramtė. Vėl paėmė po akmenį ir lakstė aplink gėlyną. Vieną ratą, kitą, penktą, dešimtą. Tik kažkodėl nebebuvo taip linksma. Bėgdamas pirmą ratą ežiukas pagalvojo apie vieną sausainį. Bėgdamas antrą – apie du sausainius. O bėgdamas dešimtą ratą, akyse Pukutuku matė tik vazelę su sausainiais ir garuojančios kakavos puodelį...
      Bebaigiant paskutinį ratą, ežiuką užkalbino Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku. Jie kaip tik ėjo pas Eliksą ir prasuko pro Pukutuku. Juk šis gyveno miško vidury.
    -Pukutuku, eime pas Eliksą! Juk šiandien graži diena, jis mus žadėjo pavaišinti arbata su sausainiais. Ir uogiene. O vakare žiogų paklausysim.
    - Tai kad šiandien negaliu, broliai. Ir ryt negalėsiu. Ir kitą dieną. Aš dabar daug judu ir nedaug valgau, stengėsi linksmai paaiškinti ežiukas, - o kaip aš atrodau?
      - Kaip ežiukas, normaliai.
    - O į kregždutę nepanašus?
    - Na, nepanašus...
    - O gal panašus į voverytę?
    - Na, ne, Pukutuku! Juk tu ežiukas. Tai taip ir atrodai.
    Pukutuku liko vienas su savo akmenimis. Ir dar su kregždutėmis danguje ir gandrais pievoje. Jis sėdėjo toks sunkus, pavargęs. O kregždutės tokios lengvos, tarp debesų...
    Kitą rytą alkanam Pukutuku lakstant aplink gėlyną su akmenimis, jį užkalbino pro šalį einantis Eliksas.
    -Ė, eime pas brolius, Pukutuku!  Jie mūsų jau laukia. Bus šiltos kakavos ir šokoladinių keksiukų.
  - Aš negaliu, Eliksai. Aš turiu planą. Aš noriu būti grakštus kaip kregždutė ar voverytė.
    -  O kam tau to reikia, Pukutuku? Juk tu ežiukas. Gražus, normalus ežiukas. Apvaliu pilveliu, trumpomis rankelėmis ir kojelėmis, spygliuotas ir riesta nosyte. Mes, ežiukai, labai gražūs. Mums gi labai patogu taip gyventi!
    - Nesuprasi...
    - Mes lauksim tavęs!
  Vakare Pukutuku gulėjo lovelėje ir tyliai laukė savo žvaigždės. Jis labai tikėjo, kad žvaigždė jį išklausys. Ir pritars. Akys merkėsi, merkėsi. Ir tik sapne jis pamatė savo žvaigždę – kremtančią sausainius su kakava. O šalia – tris besišypsančius ežiukus. Du visiškai vienodus, o trečią kitokį. Jie striukom rankelėm laikė kakavos puodelius ir glostė apvalius pilvelius. Ežiukiškus.
  Kitą dieną Pukutuku laistė gėles ir galvojo apie vakarą.
  O vakarop jis pririnko paskutinių gervuogių ir patraukė pas Eliksą. Jie dviese sėdėjo lauke ir gėrė žolynų arbatą, užkąsdami šokoladiniais sausainiais. Neužilgo prie ežiukų prisijungė broliai Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku.  Taip į besileidžiančią saulę jau žiūrėjo du visai vienodi ežiukai ir du visai nepanašūs.
    Ir tada prabilo žiogai. Vienas, kitas – nedrąsiai. Po to vis garsiau, garsiau. Prie jų jungėsi vis nauji muzikantai ir ežiukai jau girdėjo didžiulį orkestrą. Kokį šimtą žiogų. O gal tūkstantį. Vieni griežė garsiai ir storai, kiti švelniai ir tyliai.  Dar kiti įterpdavo tik kelias gaidas. Po to viskas po truputį tilo, kol liko vienas vienišas muzikantas, kuris iš visų jėgų stengėsi priminti ežiukams apie pabaigą. Vasaros pabaigą.


                                          RUDUO


    Rytą Pukutuku išgirdo gerves. Liūdnas, ilgesingas – rudenines. Ir Pukutuku pasidarė lyg ilgu, neramu. Lyg kur bėgt norėtųsi. Bet pro langą žvilgtelėjo saulė ir ežiukas ilgai neliūdėjęs išskuodė laukan. Juk Pukutuku nemėgo liūdėti, o juo labiau ilgai.
  O kieme švietė klevas. Taip – švietė! Jis buvo ryškiai geltonas, oranžinis ir purpurinis. Ir lėtai lėtai metė lapus.
  -Valio! – sušuko Pukutuku, - Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku gimtadienis! Juk visuomet, kai krenta klevo lapai – ateina brolių ežiukų gimtadienis.
    Ežiukas nusišypsojo sau ir klevui ir puolė rinkti puokštę. Klevo lapų puokštę – juk kas gali būti gražiau už saulę rankose?
  O pro šalį jau ėjo ir Eliksas. Pas brolius į gimtadienį.
  -Sveikas, Pukutuku! O aš šiąnakt sapnavau, kad klevo lapai krinta. Juk krinta? Vadinasi gimtadienis! Vėl visi susitiksime. O ryt aplankysime barsuką Žo.
    -Tuoj, Eliksai. Puokštę surinksiu. Ir suruošiu broliams gražiausią savo aviečių krūmą.  Pasodinsim visi tą krūmą Tušku-Pušku ir Pušku-Tušku kieme. O vasarą broliai valgys avietes. Įsivaizduoji – nuskina avietę ir prisimena gimtadienį. Ir mus visus prisimins. Atrodys, kad ir vėl apsilankėme. Linksma juk?
    - O aš broliams padovanosiu džiovintų žolynų. Kai žiemą bus labai tamsu ir šalta, jie gers karštą žolelių arbatą. Ir visas namelis kvepės raudonėliais, čiobreliais ir mėtomis. Kvepės vasara. Ir kvepės gimtadieniu.
    -Eime! Broliai laukia!
2020-03-31 12:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-04-27 23:53
gogo
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-31 20:18
neonas2
vėją gluosniuose ežiukai rūkė

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-31 17:56
eventail
Asmeniškai Pukutuku yra beveik kopija nuo Pūkuotuko. Nejau nebuvo galima pavadinimo ir veikėjų sugalvoti savaip... Tai pirma, kas pasirodė nepatrauklu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-31 16:05
Atėja
Reikėjo talpinti trumpesnėmis dalimis,dabar tiesiog fiziškai sunku perskaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą