pamirštas tvarkaraštis

rudas lagaminas stoty prie suolo
žmogus dairosi kur eiti
rankena jo rankoje nublizginta  
mikrofonas gaudžia per arti kolonėlės
ir stoties dispečerės kuri vis užsikerta
neperskaitydama teksto

šiandien ji pamiršo tvarkaraštį
užrašytas stotis ir klajoklių motelius
su ištysusiais žirafų kaklais pro langus
saulė kandanti iš veidrodžių
atrakcionų parko kambary
varto jo povyzą

iš suglamžyto marškinių atlapo
jis droviai šypsosis mėlynplaukei
atplaukiančiai jos ūgio batais
su meniu besiplaikstančiu po palme  
akimirką kreivai pažvelgia į jį
ir katapultuojasi prie baro

registratorės čeptelėjimas ko jums
o jis tik vienas afišos veidu
besismelkiančiu pro colos reklamą
išsisklaido dūmų ratais
kuriuos perduria skėčiu
užkabindamas visatos sijoną

atsidusęs lėtai pakyla
laikydamas spindinčią rankeną
pririštą batų raišteliais prie lagamino
rudo kaip žlugus akimirka
tingiai šliaužianti po kojom
paliečianti drėgna šunyčio nosim

viltim išpaišyta ant bilieto
kurį rado ant grindų
kol kažkas šaukė bilietų pardavėjai
sukdamas pirštus
sraigtasparniu palei burną
kad grąžintų galimybes

liečia pirštais vandens ženklą
čežantį nesavą popierių
mainais už dvejonę pradingti
toliau nuo stoties ir tikslo
nupiešto neišplautam puodelyje
su apdžiūvusiais tirščiais

jis žiūri į benzino dėmę baloje
tapydamas kulnu peizažą
junta tik skrandžio traukulius ir šunį
įsikandusį rudo lagamino rankenos
tempiančios gyvenimą
į artėjantį ratų dundesį