Žmogus užkasa kaulą

Mes tylėsim su miestu nubudusiu
Bus dar ką tik išaušus diena
Mano vynas praskiestas su liūdesiu
Ir sidabro taurė sklidina

Sklidina upė tavo laukimo
Mano sklidinos akys dangaus
Prie Aušros vartų loti užkimo
Šuo kuris niekada nevergaus

Nei vienam nei kitam šeimininkui
Dvės badu bet liks laisvas bent tiek
Kiek užmato jo akys aplinkui
Šio gyvenimo meilės mirties

Jis vedžiosis su pavadžiu žmogų
Kuriam laisvėje būti sunku
Jo gyventi čia niekas nemoko
Jis negali būt šeimininku

Ir jo laisvė – tikroji vergystė
Kiek tik pavadis valkiotis leis
Vienas noras sustūgt ir išvysti
Balsas kyla garų kamuoliais

Ir pirmasis nueina į dangų
Ir iš ten paskutinis išeis
Mano miestą jau vasara lanko
Moteriškė su kriaušių krepšiais

Mes tylėsim su ja apie viską
Ko taip linksma viduj ko baugu
Ir klausysim kaip rašalas tyška
Lyg lietus nuo senųjų stogų

Nuo blakstienų nokinančių miegą
Kol aušra savo ranką išties
O žmogus atitrūksta ir bėga
Nuo Gyvenimo. Meilės. Mirties.

Ir pats žemėję kaulą užkasęs
Vis dar laukia – galbūt dar išdygs
Kol jam gieda išnykstančios rasės
Skiauterėtasis saulės gaidys

Karo kirvis vis dūlantis šimpa
Kol galop nebeliks jo visai
Ir tylu ir taip tuščia aplinkui
Tik vos žvanga grandinių garsai