Drama

Esi Kūrėjas,
Aš, žmogus, – Tava drama,
Jei ji svarbi nebūtų Tau,
Nebūtų į pasaulių scenos šviesą išleista.
Tačiau, tik Tau vienam težinoma,
Kodėl ir kaip dažnai,
Savos bausmės imi ir jai nesulaikai, –
Kuomet matai kaip ji, apakinta jupiterių šviesų,
Tavęs, Kūrėjo savo, nuolat esančio šalia,
Nuo kosminės šlovės suvaldovėjusia rega
Jau nebemato.
Tuomet komedijinis Tavo juokas
Nugriaudžia iš Dangaus,
Ir scena ir drama, vis dar netobula,
Užliejamos karšta tragedijos lava,
Ir taip eilutės dramos, tam kartui,
Užmarštin nugrimzta, –
Iš jų vėl semsis išminties vis naujos kartos,
Tos, kurios Tava valia užgimsta.
Tada trumpam kūrybiniam atokvėpiui Tu nurimsti,
Kol štai ir vėl, Tava valia,
Komedija pavirtusi naujai atgimusi drama,
Kartodama senos paklydimus,
Sulaukia Tavo juoko griausmo iš Dangaus,
Kaip tik jisai, begelbėdamas Kūriniją, griaudėt gali.
Tragedija ir vėl tada liepsnoja dramos širdyje,
O atgaiva joje tokia reta viešnia,
Kaip Tavojo Dangaus mana dykumoje, –
Ar lemta bus jai persipinti
Su kiekvieno mūsų dramos eilute?
Mat iki šiolei gaubia nežinia tą kryptį,
Kuria drama, kad praregėtų,
Pasuks klajot pasaulių scenoj laiko mašina,
Pašvilpaudama pačios sau išrastu šviesos greičiu,
Tad dramoje šioje, tarpe eilučių,
Visad neramu...