Sniegas...

Tiesiu koją ant baltos paklodės,
Kuri užgrobė mano mintis.
Prisimenu Šekspyro dėliones
Ir mūsų prekeitas širdis.

Sustoju, galvoju, pažiūriu į dangų,
Ir keliai beviltiškai krenta žemyn.
Klastingą apgaulės šešėlį tankų
Tu numetei mano širdyn.

Nuriedėjus paskutiniam kristalui,
O sąmonei užrakinus širdis.
Aš vėl tiesiu koja naujam filialui,
Kuris tikriausiai grąžins man mintis.