Mano Dievas kalbės su pasauliu, kurio nebeliko,
Su visais užmirštais ir užmiršusiais savąjį laiką,
Ten už kaimo rytais pasigesi aršiausio skaliko,
Vietoj jo los ir skalys pavargusi laika.
Senas žvejas rymos ir į eketę masalą mėtys,
Gros trambonu žara, bus klaidu ir baugu iš pat ryto,
Apsigaubki pečius — senas šalis ne užmirštas skėtis,
Miško aidas tolyn, vėl tolyn basnirčia nusirito.
O namuos bus tylu, taip tylu kaip po pirmojo karo,
Pasijusi lengva, žvakės degs ir akimirksniais krūpčios,
Nesiliesk prie ugnies, vėl šešėliai paklydę nubąla,
Tiktai protėviai žvelgs iš portretų bauginančiai rūsčiai.
Pakalbėk su manim, mano tėve, kurio nepažįstu,
Iš kažkur pareini, o išeiti visai nenorėjai,
Tavo kelias tamsus, akmenėliais nuo pajūrio grįstas,
O kely, kur klydai, pasitinka vien palaidas vėjas.
Beldžias senas žmogus, savo naštą sudėjęs į maišą,
Ant kupros jam gūnia, sarto arklio nuplyšęs apklotas,
Šeimininkė jauna duonai tešlą prie krosnies užmaišo
O lange žiburys — toks ugnelės plazdenantis gaisas.
O man šis eilėraštis tikrai patiko, nesuprantu, ko čia kimbama. Pirmoj strofoj 4 eil. su ta laika trūksta kiek skiemenų. Būtų labai graži mintis, kad pasigesi skaliko, o girdėsis kaip skalija kosmoso laika. Tada labai gražiai susirištų mintis, kad nebeliko pasaulio. Ir man nieko čia keisto - juk kalbama apie senąjį papročių pasaulį. Reikėtų dar kai kur su kirčiavimu padirbėt, bet šiaip itin jautrios eilės apie protėvių portretus, apie tėvą ypač...
Paskutinėje strofoje tas "apklotas" neturi jokio rimo, bet tai galimas meninis užmanymas.
Ir negaliu parašyt mažiau 5 už stiprią kūrinio energetiką. Reikėtų dar pašlifuot šitą deimančiuką. Bet jis jau dabar turi savo vertę...
Pirmam posme pamestos 2 nosinės.
Bandyta perteikt nuotaiką po pirmojo pasaulinio karo.
Sudėtingas uždavinys, istorijos virsmas, Lietuvos nepriklausomybė.
Tema reikalauja gilumo, o čia paviršium perbėgta. Daugkartinio naudojimo meninės išraiškos priemonės.
3
na, Atėja - truputį nostalgijos, truputį liūdesio, ir nerimo kažkiek. Jūsų atramos ties šaknimis, ir to iš žmogaus neatimsi nei vieno... Gal 5- už jūsų kūrybą, retai užeinu nes. Tiesiog taip nemoku, ir jaučiuosi čia kaip dramblys baleto mokykloj:)...
Tekstai tekstai, na turi kažkokio paprasto grožio - ir pagrindinis tekstas ir "kritiko" refleksija keista. Tik tiesiog neblogi kūriniai, perskaitei - pamiršai. 3
Trambonas suskambės it kokia ryla tarataika Kris lašai netekties atvirkščiai - tiesiai į dangų Po kiemą trankysis kažko ieškodamas laikas Tvarka ta pačia eis dienos kaip visad nerangiai
Vis labiau užsiliks vakarai pamiršę ryto aušras Senas žmogus tai dar bris per mantas upės link Nors jau ir supratęs kad nieko daugiau neatras Vien tik ramų žodelį vairuojančiam valtį - pasislink
Mantos su savim neturiu, viskas buvo ne mano Akmenėliai, duonos kvapas, portretai protėvių liūdni O paliktam krante tegul ožkos ir avys vis ganos Juk tik tam kad žolę rupšnotum - tik tam ir gyveni :)
Toks komentaras - gal šventine proga, ką aš žinau :), eilėraštis nėra kuo išskirtinis, tai ir komentaras toks ... 3+