Esam. Mes

Naktis jau čia. Ateina iš tiesų
Manąsias lūpas bučiniu suvilgiusi
Pro netikrų monetų tuščią žvilgesį
Jos krisdamos užgožia tiek garsų

Tiek žodžių ir tylėjimų šventų
Ir kai galop nelieka nieko šventa
Banga žvaigždes vėl išmeta į krantą
Ir tu krenti ir aš tenai krentu

Su širdimi lyg paukštis neramia
Tas sapnas atminty palieka randą
Du žmonės rūmus gintaro suranda
ir kambarius jų vienas kitame

Nuščiuvusios ir tuščios lieka menės
Kuriom taip tykiai vaikščiojam basi
Ir man atrodo – vis dar čia esi
O iš tiesų tik praeitis vaidenas

Kaip aš kiekvieną krantą vaidenuos
Keliems praeiviams sėdintiems ant molo
Kurie dar stebi saulę – jau nutolo
Nugrimzdo ir užmigo vandenuos

Numirt? Užmigt? Ir tiek; ir baigt užmigus
Kažkas paklaus eilėraščio prasmės
Nors iš tikrųjų prasmės esam mes
Mes esam savo priešnuodžiai ir ligos