Cykios godos

Kap būna liūdna, nieko nematau,
Užvertos durys, o pavasaris už lango,
Palaimink, tėve, aš tavį prašau,
Pažūrau vėl in vakarinį dangų.

Išskrido broliai juodvarnių pulku,
Juodzi sparnai  lyg išnarytos rankos,
Sakai gyvenc tep žamiškai puiku,
Nor ir perkūnas vasarom tep trankos.

Išajo laimė vakar iš namų,
Paliko žmones pirkioje be  vietos,
Nebus jau niekad žamėje ramu,
Užgimį būcie ir numirc an šito svieto.

Užverkim, prieteliai, mes langines,
Juoda nakcis sapnais lyg rankom moja,
Išajo kiemo šunys in giras,
Ty lyg vaikai po medzais jiej nakvoja.

Pabūk, žmogau, tu vėju  nakcyje,
Tep šalta man ir niekas jau nerūpi,
Aš vėl matau pasaulį tavyje,
Susgūžis mano Sargis giroj tupi.

Ir vėl ir vėl norėsiu būcie ca,
Kur viskas mano, visos dzienos cykios,
Pakils danguj pavargusi delca,
Pasaulio bėdos tavyje nucyko.