Ant stogo krašto sėdi jis. Iš gipso.
Kažkas tarp liūdno ir niūraus.
Šlapi sparneliai. Nesišypso.
Jo skruostai niekad neparaus.
Ant stogo šąla vargšas. Šlampa.
O žvilgsnyje žemyn – pūga.
Jei į akis jo, pasigavus kampą,
pavyktų žvilgtelėt, staiga
suprantamai ir baisiai ryškiai
pasimatytų tuštumų suma.
Bet namo turinys, namiškiai,
to nenutuokia. Būsima
akistata toli. Miglota rolė.
Ant stogo namo banalaus
nuogalius mažas. Aureolė
pajuodusi nenusiplaus,
nes pernelyg jau įsigėrė
į ją gyventojų sapnai
apie lietimų ir kišenių gėrį,
ir, vargšas angele, nebežinai
ar pasakyt galėtum kandžiai,
kad niekas nieko niekados neduos.
Ar tegul ilsisi balandžiai
ant gipso liūdesio gaidos.