Iš pasakos

Neišsaugojau nieko iš spindinčio vakaru šilo,
Nei iš mėlyno žvilgsnio prigesusių tavo akių,
Ten kur vėjas palaidas šėlioti ir siausti pakilo,
Ten aš tolin į vakarą vėlų parimus  žvelgiu.

Gimsta jausmas toks paprastas, geras ir tyras,
Tarsi vandenio virsmas, giliausia užgimus versmė,
Ir numiršta širdy įsikūręs griovėjas vampyras,
Ir atsiveria knygoj pati paprasčiausia esmė.

Noris šokti, bateliai Pelenei pritiko,
Atvažiavo karieta viena vėlyviausių svečių,
Nors neduočiau už puotą sudilusio vario skatiko,
Aš  surasti batelį Pelenės po puotos geidžiu.

Baigsis pasaka, visos senelės užmiega,
Gilų sapną sapnuoja, sapne paprasti apžavai,
Bėga mažos mergaitės po vasaros sniegą,
Kokią pamoką tu iš tos pasakos, mielas, gavai?

Neišsaugojau nieko iš spindinčio vakaru šilo,
Ir iš pasakų rūmo paliko  senelės gryčia,
Senas senas vampyras per amžius klajojęs pražilo,
Neišeik mano, mielas, tu lik ir pabūki dar čia.