Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žingsnis po žingsnio vilkosi sunkūs metaliniai batai per karštą raudoną smėlį. Pirmoji saulė jau buvo besileidžianti, bet antroji dar vis įkyriai kybojo tiesiai virš jo bronzinio šalmo. Gyvendamas čia, tamsą matei tik tris valandas per dieną, jei būdavo žiema, o vasarą ši mieloji tamsa iš už tekančio horizonto išlysdavo tik vos vienai menkai valandėlei.
  Diena iš dienos klaidžioti šia raudona dykuma, nerandant absoliučiai nieko, ko jis čia buvo pasiųstas ieškoti, jam jau būdavo monotoniška kančia. Viskas šioje gyvybės apleistoje šalyje buvo jo kasdienė kančia.
  Džiaugdavosi jis tik tais retais atvejais, kai galėjo suskleisti savo girgždančias akis bent porai valandų ir išjungti save. Tos poros valandų, kai nereikia dėl nieko sukti savo senų programų, jam būdavo viskas, dėl ko jis dar galėdavo galvoti apie tą surūdijusį metalą, kurio jis čia ir pasiųstas atgauti. Tos poros trumpų valandų buvo viskas, dėl ko jis dar galėdavo žingsnis po žingsnio stumti šį plikinantį smėlį.
  Žingsnis po žingsnio jis vilko savo nepakeliamus metalinius šarvus, kurie nuo kaitinimo taip apsunksta, jog jis jaučiasi lyg senas sužeistas riteris, grįžtantis iš žiaurių bei beprasmių skerdynių. Bet nepaisant to, jis ėjo toliau, ėjo, lyg norėdamas pasakyti valdovui „mes pralaimėjome, atleisk“. Jis ėjo su viltimi kada nors išgirsti sunkius valdovo žodžius – tai baigta. Jo nepailstančios akys ir toliau skenavo šį raudona pragarą, beviltiškai tikinčios, jog gal jo akys užfiksuos nors ir dalelytę tos neatskiriamos rūdijančios bronzos.
  Jis artėjo link išblukusių raudonų kalvų, pakankamai aukštų, kad bent mestų šešėlį ant tokios pat išblukusios žemės, bet neuždengtu pilkšvame danguje blizgančių saulių. Jam pasirodė, kad jis jau buvo matęs šias kalvas. O gal ir ne. Jis, nuo to laiko kai nežemiški vėjai nuplėšė jo antenas, niekada nebebuvo tikras. Jis dabar galėjo tik spėlioti. Jis ir spėliojo. Spėliojo visados ir apie viską. Bet labiausiai slegianti jo spėlionė buvo kodėl. Kodėl jis čia klaidžioja, kodėl jis ieško seniai jo valdovų palikto lobio. Lobio, kurį vergas, pamestas ir pamirštas, turi rasti mainais į savo gyvybę, kuri verta nebent valdovo spjūvio. 
  Jis, norėdamas geriau apžiūrėti jį supančią dykinę, sunkiai užsiropštė į šiek tiek tolėliau kairėje esančios kalvos viršūnę. Čia, kiek aukščiau, saulė spigino siaubingai intensyviai. Karštis sunkėsi jo vidun. Tačiau karštis jam jau buvo tapęs lyg palydovas, niekada nepaliekantis jo surūdijusio šono. Jis su juo išmoko gyventi. Prisidengęs savo jau gendančias akis su metaline pirštine jis išvydo už kelių kalvų esantį didžiulį ryškiai raudoną kanjoną. Jam pasirodė, jog ten, seniai seniai, galbūt galėjo tekėti upė, bet ši mintis apie srūvantį vandenį, kaip ir visos kitos, buvo tik legendų iššaukta svajonė. Tada jis ir suprato. Suprato, kad šios vietos jis dar nėra matęs, jo akys per visą jo klaidžiojimą nebuvo užfiksavusios šios vietos. Jis nėra jos niekada matęs. Jį apėmė keista viltis, kuri apima riterį, prieš mirtį išvydusį neryškų dievo siluetą. Ir tada jis per seniai nejudintus sukąstus dantis išlemeno.
  - Galbūt, gal... – jis, nebaigęs, greitai užtrenkė savo sunkius dantis.
Supratęs, jog neturi laiko bandyti išjudinti susenusią burną, jis slysdamas pradėjo leistis kalvos šlaitu į ryškaus kanjono pusę. Jam staiga neberūpėjo nei jo seni šarvai, nei jų nepakeliamas svoris. Dabar jis galvojo tik viena – jis ten niekada nėra buvęs.
  Artėjant prie savojo tikslo jis pastebėjo, kad jau ir antrasis geltonas taškas danguje daug žemiau. Link jo jau slinko viską praryjanti aklina tamsa. Jo akys, tarsi naujai įgręžtos, žvalgėsi tai į vieną pusę, tai į kitą. Taip greitai jos neslankiojo jau kelis dešimtmečius.
  Galiausiai jis pasiekė kanjono pradžią, kuri dabar priminė nenatūraliai susidariusį reiškinį, o įėjimą į nepažįstamą, apleistą karalystę. Priešais save jis matė dvi didžiules sienas ir platų plyšį tarp jų, kuris buvo padabintas didžiule arka. Ant arkos buvo išraižyti simboliai, kurių jo pasenusios programos nesugebėjo iššifruoti. Sienos kilo į viršų tiek, kad, stovėdamas per šimtą metrų nuo jų, jis sunkiai galėjo matyti ką nors kita, nei tą raudoną uolieną. Jo žvilgsnis nuslydo viena sienos puse, tada kita sienos puse, bet taip ir nepasiekė nei vieno šios milžiniškos sienos galo. Galbūt ji niekada nesibaigė. Galbūt ši siena yra lyg gija, juosianti šią pamirštą žemę. Tačiau dabar jis nenorėjo aiškintis ar šis milžiniškas raudonis turi pabaigą. Jį buvo apėmusi ta seniai užmiršta drąsa, lyg senas jo valdovo balsas, raginantis sekti jį į mūšį.
  Nenorėdamas laukti kol nusileis ir antroji saulė, jis suskubo eiti tuo plyšiu, lyg pačio valdovo paskirtu jam vienam. Jam įėjus, su juo atsisveikino ir paskutinė besileidžiančios saulės šviesa, kuri viską, kas liko už jo, pavertė į begalinę raudoną jūrą.
  Eidamas tamsiu raudonu koridoriumi jis pradėjo jausti vėsumą, retą vėsumą. Tamsa skverbėsi pro koridoriaus lubas, lyg bandydama uždengti dangų nuo aršių priešo strėlių. Slinkdamas vis gilyn, jis sienose pradėjo pastebėti nutrupėjusias skulptūras, jos jam priminė senus valdovų kapus, giliai pilies požemyje. Tolstant nuo jį sekančios šviesos, skulptūros ant sienų vis didėjo ir didėjo. Jis jau galėjo skulptūrose įžvelgti atpažįstamas formas. Jam sustojus prie vienos iš didžiulių skulptūrų jo akys nukrypo link šios didžios būtybės veido. Kai jo lėtos akys pagaliau nuslinko iki skulptūros viršaus, giliai į jo metalinius šarvus prasiskverbė neatpažįstama vėsuma. Ten, kur turėjo būti veidas, jis matė tik keistus iškraipymus, keistus įdubimus, keistus vingrius, niekuom neprimenančius veido. Jį apėmė jausmas, kurį jo valdovas butų baudęs mirtimi. Jis staigiai nukreipė savo akis atgal iš ten kur atėjo, bet suprato, kad jau nebepamatys to, ko norėjo. Tamsuma jau buvo bepraryjanti paskutinius šviesos spindulėlius. Jis suvokė, kad praėjimo atgal nebėra. Tada užgesino savo akis ir pasiryžo aklinai eiti priekin. Jis turėjo rasti valdovo pamirštą lobį, tai buvo vienintelis jo tikslas, vienintelis pašaukimas. Tai buvo jo prasmė. Jam dedant pirmą žingsnį jo koją atsitrenkė į kažką neįprastai kieto. Jis privalėjo pažvelgti. Ir prieš atsimerkdamas tyliai pasakė.
  - Galbūt – ir greitai nutilo, nes atsimerkus prieš save išvydo tą bronzą, kurią jo akys taip beviltiškai bandė surasti visus jo klaidžiojimo šimtmečius.
  Mažas gabaliukas bronzos, kyšantis iš smėlio, gulėjo prieš jį. Jis susilenkė savo rūdijančiuose šarvuose ir pabandė pakelti tą mažą gabaliuką metalo. Tačiau metalas nenorėjo pasiduoti jo besibaigiančiai jėgai. Supratęs, kad jau visur aplink jį tamsa jis įjungė paskutines jėgas ir ištraukė iš smėlio šaltą bronzos gabalą. Kiek galėjęs paryškino savųjų akių šviesą, ir prieš užgesdamas dar spėjo pamatyti vienintelį dalyką - savo negyvas akis žvelgiančias į jį.
2020-03-04 01:42
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-17 22:26
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Kats ten atsitiko, kats ten tsu ta jo purna?...Utstrenkė dantits ir padė itsjudinti purną, taip?... Pet ar ne geriau pūtų – utstrenkė purną ir itsjudino dantits, m? O patskui jie laktstė ir tsokinėjo po purną kaip tseni tsakalai, negalėdami itstrūkti ir...a...e..atleitskite, utsitsvajojau ir pradėjau pats ratsyti opitskutėlį, pet atsipratsęts taip, tskaitome toliau, nets vitsai įdomu, puvo, kol tie dantyts ntsuprunktstino, taip, aha, pa. Pet patskui ir vėl, pet ne tsu prunktst, pet tietsiog kai patskaitciau apie tą tstatulą its karto norėjau ir ietskojau, kad toliau pūtų kaip tots tstatulots akyts tstaiga atsimerkė kai jits pritsikitsęts žiūrėjo...hm, kats tai per kūrinyts, kad tsitaipmveikia įdomiai Kitkį, m? Retrorinits. Pet akių ar ne per daug pabaigoje, ne? Ir dar utsgętsino...hm, jits puvo ropotats, taip? Pet ratcijots tu turi ir dar gerai, kad tai pantatstika, aha!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-10-13 09:46
Pri
Pri
Patiko. Ir skaityti nebuvo sunku. Blogai kai fantastiką sudėtingiau ir nuododžiau skaityti nei chemijos vadovėlį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-07 00:18
ONYX
Vot če geras pavizdis vokti - išpildimas nėkinis, nu a idieja ydami tyk rėjk pamatiti...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-05 01:34
Vilhelmas Juodkrantė
Man atrodo, jog dažniausiai sakoma, kad vienoks ar kitoks veikėjas užsižaidė metaforomis, kai tos metaforos lieka kraupiai nesuprastos. Bet visuomet lieka vietos visų nuomonėms. Na, ar bent jau turėtų likti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-04 23:06
Nuar
Ten veikiau ne veidrodis, bet nevykusiai nuo skaitytojo akių slepiamas kūrinio akcentas, kurio visai nebuvo poreikio slėpti, nes paslaptingumo įspūdžio šiuo pasakojimu sukelti nepavyko. Sakyčiau, pernelyg buvo užsižaista metaforomis.
  "- Galbūt, gal... – jis, nebaigęs, greitai užtrenkė savo sunkius dantis." - dantų užtrenkimas kai kas naujo literatūroje. Tik klausimas - ar tai vykusiai pasirinktas veiksmažodis šioje vietoje. Juk čia ne durys, o dantys. Ką, jie vyrius turi?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-04 10:04
Nukainotas
Jei kas suprato pabaigą, paaiškinkit ir man. Ką jis ten rado - veidrodį?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą