Ergo sum {Hario Poterio fanfiction} III

Didžioji salė tviska, žiba prabanga. Koledžų stalai papuošti atitinkamai Varno Nago, Švilpynės, Klastūnyno ir Grifo Gūštos spalvomis; dangus salėje giedras ir žvaigždėtas, iš jo tarytum leidžiasi ore kabančios žvakės; auksiniai indai bei įrankiai jau ant stalų; mokytojai sėdi prie mokytojų stalo pačiame salės gale - Tomas atpažįsta direktorių Dipitą, apsigynimo nuo juodosios magijos mokytoją Linksmamintę, tranfigūracijos mokytoją profesorių Dumbldorą bei nuodų ir vaistų mokytoją profesorių Trimitą, su kuriuo susitiko dar traukinyje; mokiniai nieko nelaukdami sugūžėja į vidų ir kiekvienas eina prie savo stalo, tik pirmakursiai rikiuojasi prie durų ir nerimstančia širdimi laukia, į kokį gi koledžą jie bus paskirti. Tomas prisimena, kad pats nė akimirkos nebijojo paskirstymo. Jis jau seniai suprato, kad paklius į Klastūnyną. Kitaip ir negalėjo būti, kaip sužinojo vėliau. Jis paskutinis gyvas Klastuolio palikuonis. Visi kiti tik kopijos, kvaili parodijuotojai.

Tomo krūtinę užlieja šiluma. Įėjęs į salę jis ūmai pasijunta besantis namuose ir dėl to tuštuma širdyje bent trumpam užsipildo, o sąžinė nutyla. Vaikinas eina prie Klastūnyno stalo, žengia pasitikinčiu, tvirtu žingsniu, nes žino, kad jis labiau už visus yra nusipelnęs sėdėti prie šio stalo, tai jis ant piršto mūvi paties Salazaro Klastuolio žiedą, tai jis ant kaklo pasikabinęs kol kas dar tuščiavidurį Klastuolio medalioną; visa tai gavo ne per klaidą ar nelaimingą atsitikimą ir ne už pinigus; ne, tie neįkainojami daiktai priklauso jam nuo gimimo, tai jo bailės motinos Meropės paskutinioji dovana apleistam ir paliktam sūnui.

Tomas Marvolas Ridlis atsisėda prie Klastūnyno stalo ir nuobodžiaudamas laukia, kol į salę sugūžės būsimi pirmakursiai. Aplink jį vien klegesys ir per vasarą nesimačiusių jaunųjų raganų bei burtininkų keliamas šurmulys. Vaikinas paremia ranka smakrą ir morališkai pasiruošia ilgam vakarui, daugybei kalbų, Paskirstymo Kepurės kasmetinei pamokomai dainelei ir aibei kitų šleikštulį varančių dalykų.

- Tomai! Pagaliau tave radau! - išgirsta jis melodingą balsą už nugaros.

Šiek tiek nustemba, bet ne per daug. Atsisuka ir išvysta ją, einančią link jo (jausmas labai keistas, juk niekas prie jo savo noru neina) - ledinę šviesiaplaukę vaiskiai mėlynomis akimis, tiesia nosimi, trumpomis laibomis kojomis ir kiek melsvomis lūpomis. Vaikinui iškart pasidaro nebenuobodu.

- Labas, Felicija, - maloniai pasisveikina jis.

Mergina juda lėtai, elegantiškai, palengva, kaip kokia balerina, jos eisena tiesi, tvirta, bet kartu atrodo, tarsi mergina plauktų per salę; ji šypsosi Tomui, tuomet klausia, mostelėdama į vietą šalia:

- Galima, prisėsiu?

Tomas Ridlis iš karto pasislenka.

- Žinoma, - atsako.

Felicija Blek klesteli šalia, jos liaunos rankos taip ir įkrinta į skreitą, šviesūs plaukai tvarkingomis garbanomis tingiai nusileidžia ant pečių; mergina švysteli jais ir pasuka galvą. Ji pažvelgia į Tomą ir tas žvilgsnis prikausto iki galo.

- Laukiau, kol ateisi pasisveikinti į mano kupė. Nesulaukiau, - priekaištauja ji.

- Atleisk, - neva atsiprašo Tomas. - Buvo milžiniška spūstis. Neturėjau galimybės užeiti.

Felicija pavarto akis, sukryžiuoja kojas. Jos veido išraiška rami, neiššaukianti, žvilgsnis tingus, lūpos vos vos pravertos. Net juodas Klastūnyno apsiaustas nepridengia išraiškingų kūno formų. Mergina tingiai kilnoja savo dailią koją tik jai vienai girdimu rimtu; jos rausvi nagai muša taktą į stalą.

- Atleidžiu, - tepasako. - Beje, turiu tau naujieną.

Tomas kilsteli antakį.

- Kokia gi ta naujiena? - neva smalsaudamas klausia.

Felicija šypsosi, jos melsvos lūpos sudaro kontrastą su perliniais dantimis.

- Aš Klastūnyno kvidičo komandos kapitonė! - sušunka. - Beveik tas pats, kaip prefektė.

- Puiku, - burbteli Tomas. Tada prisimena. - Ak, taip, Melisa kažką minėjo, sakė ketinanti bandyti laimę ir patekti į vartininkės vietą.

Felicija išpučia akis.

- Ji taip sakė?

Tomas linkteli.

- Na, aš jos nepriimsiu. Ji siaubingai skraido.

- Aš ir pamaniau, kad nepriimsi, - sutinka vaikinas. - Ji pernelyg tiesmuka. Ir savimyla.

Klastuolė tingiai šypteli.

- Tik nepamanyk, Tomai, kad nekenčiu Matildos, - švelniai kalba mergina. - Ne, kartais ji man visai patinka, nors tu teisus, ji tikra savimyla. Vis tik nesiruošiu jos priimti į komandą.

- Nes bijai, kad ji žais geriau už tave? - nusijuokia Tomas.

Felicija vėl pavarto akis, nejučia pasislenka arčiau.

- Nes žinau, kad bandys mane nugalėti. Ir jai nepavyks.

Po šių žodžių merginos veide šmėsteli žiauri išraiška, tačiau ji pradingsta taip pat greit, kaip ir atsiranda. Felicija iš lėto atšlyja, parėmusi smakrą ranka atidžiai stebi Tomą, o tas sėdi tiesiai ir taip pat nenuleidžia nuo merginos savų akių.

- Neįsivaizduoji, kas dėjosi namuose, kai visi sužinojo, kad tapau kapitonė, - nukreipia temą Felicija, vis dar taip pat įdėmiai savo žibuoklėmis spitridama į Tomą. - Mama pradėjo priekaištauti, neva merginai nevalia sportuoti, o Valburga vis lingavo galva ir tyčiojosi, bet žinai, ką manau aš? Ji tiesiog pavydi, nes niekada nieko nepasiekė. Ir nepasieks.

- Tavo sesuo visuomet buvo... pavydi, - pritaria Tomas, o Felicijos akys žybteli šalta ugnele; tokia ugnis mirtingajam nepažįstama, išvysti ją galima tik pragare.

Tomas sėdi nukreipęs dėmesį vien į merginą ir beveik nenori, kad tą dėmesį atkreiptų kažkas kitas, tačiau į salę sugriūva kinkas drebinantys pirmakursiai ir Paskirstymo Kepurė pradeda savo dainelę. Šviesiaplaukė mergina suaimanuoja.

- Negaliu patikėti. Kiekvienais metais ji tik šiek tiek pakeičia žodžius, bet šiaip visada dainuoja tą pačią dainą...

Tomas nieko nesako, jo žvilgsnis nukrypsta į salės priekį, kur sėdi mokytojai. Jis jaučia aštrų profesoriaus Dumbldoro žvilgsnį, o pasukęs galvą pamato ir jo akis. Tos mėlynos akys, rodos, mato visa kiaurai. Vaikinui pasidaro nejauku ir jis nukreipia akis į pirmakursius, kurie tuoj sužinos, koks koledžas juos priglaus ateinantiems septyneriems metams. Felicija su Tomu stebi, kaip daugybė vienuolikmečių keliauja prie Švilpynės, Grifo Gūžtos ar Varno Nago stalų, o prie Klastūnyno ateina vos viena kitas, ir tas su didžiausia nuoskauda veide, tarsi patekimas į Klastūnyną būtų baisiausias jo gyvenime nutikęs dalykas. Tomas Ridlis stebi jaunųjų klastuolių veidus, deja, nemato juose nei pagarbos, nei pasididžiavimo, vien nusivylimą, liūdesį ir skausmą, kartais net pyktį. Vaikinas niekaip negali suprasti, kodėl visiems taip nepatinka Klastūnynas; kiek jam žinoma, čia mokėsi ir vis dar mokosi patys genialiausi burtininkai ir raganos, įskaitant Salazarą Klastuolį, o dabar ir jį, Tomą Ridlį, kuris tiesiog sutvertas tapti didžiu magu. Vien pažvelgus į klastuolę Feliciją Blek tampa labai aišku, kad jokiame kitame koledže - išvis niekur kitur - tokios elegantiškos, šaltos, tačiau neabejingos merginos veikiausiai nesutiksi. Priežastys, dėl kurių net grynakraujai burtininkai renkasi bet ką, tik ne Klastūnyną, matyt, iki pat amžiaus pabaigos liks neaiškios.

Pasibaigus paskirstymui ir pagaliau nutilus klegesiui, savo  kalbą pradeda direktorius Dipitas. Jis šneka apie tai, kaip visi koledžai turi bendradarbiauti siekdami aukštesniojo gėrio ir kaip tarp jų negali būti jokios konkurencijos; moko, kad pirmakursiams ir antrakursiams geriau jau nelįsti į trečiojo aukšto fojė, mat ten slepiasi kaukas, ir primena, kad visiems iki vieno mokiniams draudžiama net koją įkelti į Uždraustąjį mišką. Nors Tomas klausosi labai neįdėmiai, vis tiek krūpteli, kai vėsūs Felicijos pirštai suima jo dešiniąją ranką.

- Koks gražus žiedas, - susižavėjimo kupinu balsu ištaria mergina, švelniai laikydama Tomo ranką ir piršteliu liesdama juodąją žiedo akį. - Dovana nuo gerbėjos? - ironiškai klausia.

Tomas šypteli.

- Beveik, - atsako. - Jis mano... mamos. Paliko, kai buvau dar mažas. Atgavau visai neseniai.

Felicija perveria Tomą tuo savo prikaustančiu žvilgsniu; ji šypsosi puse lūpų ir nesupaisysi, ar akys kupinos deginančio karščio, o gal kandančio šalčio.

- Kaip nuostabu... - nutęsia ji ir, supratusi, kad veikiausiai jau per ilgai laiko Tomo ranką, atleidžia pirštus; jos delnai vėl dailiai sukrinta į skreitą sijone, taip, tarsi čia jiems ir būtų vieta. - Tavo mama būtų buvusi puiki ragana ir nuostabi motina, aš tuo tikiu.

Ji buvo per kvaila, kad galėtų būti ragana, - galvoja Tomas, tačiau garsiai to neištaria.

- Taip... - teatsako.

Ilgai žiūri į žiedą, ten, kur ką tik lietė Felicija. Niūroms mintims okupavus protą net nepastebi, kaip baigiasi direktoriaus Dipito kalba, o lėkštėse staiga atsiranda įvairiausių gėrybių net paties išrankiausiems skrandžiams. Tomas nekreipia didelio dėmesio į maistą, valgo nedaug, bet vis tik džiaugiasi kokybiška vakariene. Felicija ilgokai sėdi ir neima nieko į burną, tik atidžiai stebi Tomą; neįkyriai, veikiau smalsiai. Galiausiai, kai pabosta stebėti valgantįjį, it plunksną paima šakutę ir ima valgyti taip pat lėtai, elegantiškai ir be jokio skubėjimo. Įsideda į burną šaukštelį bulvių košės. Ir iš malonumo užsimerkia.

- Ak, visą vasarą taip skaniai nevalgiau... - sako ji ir Tomas pritaria visa širdimi.

Vaikinas ir mergina valgo tylėdami, bet šalia, jie vienas kito nieko neklausinėja, tik toleruoja kita kitą. Staiga, kai Tomas dar net nespėja pavalgyti, jam už nugaros tarsi iš niekur išdygsta Luisas Eiveris su Rabastanu Lestreindžu; Eiveris paplekšnoja Tomui per nugarą.

- Štai kur tu! Ieškojome tavęs! - sako.

Tomas nustoja valgyti. Tiesiai atsisėda. Visai prarado apetitą. Ir kodėl tiedu turėjo čia pasirodyti būtent dabar...

- Šiandien visi manęs ieško, - sušnabžda sau pro sukąstus dantis, o Felicija tik sužaibuoja akimis į Tomo kompanionus; jos veido išraiška pasikeičia, iš tingios bei malonios tampa atšiauri ir pikta. Jai niekada nepatiko nei Eiveris, nei Lestreindžas, nei apskritai joks klastuolis, su kuriuo Tomas bendravo bent kiek artimiau ar įsileisdavo į savo asmeninę erdvę.

- Merlino barzda, jūs visiški idiotai, - susinervinusi drebia mergina.

Ji nekenčia, kai ją kas nors trukdo, už viską labiau ji nemėgsta tų, kurie nesusipranta, kada gi tinkama proga pradėti pokalbį, o kada dera tiesiog patylėti. Felicija, atrodo, tuoj neteks savitvardos, tačiau kaip visada paskutinę akimirką susilaiko, tik švysteli plaukais, pakyla nuo suolo nebaigusi valgyti ir nusmelkia Lestreindžą su Eiveriu smerkiančiu žvilgsniu. Uždeda savo švelnią ranką Tomui ant peties ir malonesniu tonu sušnabžda jam:

- Pasimatysime vėliau.

Felicijai išėjus Tomą iš abiejų pusių apspinta partneriai klastuoliai.

- Rašiau tau laiškus, o tu nė į vieną neatsakei, - priekaištauja Lestreindžas.

- O aš jau maniau, kad susėmė tave. Būtų ne pyragai, - pritaria Eiveris.

- Kaip matote, aš čia, - kol kas ramiai atsako Tomas Ridlis, tačiau ir jo kantrybė ne geležinė.

- Ei, taip nesąžininga, - priekaištauja Lestreindžas. - Visą vasarą būni kažin kur dingęs, darai vienas velnias žino ką  su mumis nepasitaręs ir net nesiruoši apie tai pranešti. Jokio laiškelio, jokio ženklo, nieko...

- Gerai, gana, - šaltai nutraukia Eiveris, jo rudos akys keistai žybsi, iš tiesų, tarsi jis norėtų įvykdyti nusikaltimą, bet argi tos pačios žvaigždės nežybsi veide, kai profesionalas daro tai, ką moka geriausiai? - Vis dėlto, galėjai bent kažką pasakyti. Motina visa vasarą klausinėjo manęs, ką veiksiu baigęs mokykla. Ekartai, tau beliko vieneri metai ir ką darysiu su tavim, kai esi toks netikėlis? Garbės žodis, taip įkyrėjo, kad vos susilaikiau jos neužkeikęs. Tada tai pamatytų, ką sugebu... Turėjau prikurti istorijų apie tai, kaip jau esu užsirašęs atlikti praktiką Magijos ministerijoje, kad tik pagaliau nebelįstų.

- Tau turbūt labai baisu, - ironizuoja Tomas.

Eiveris sučiaupia lūpas.

- Visai nebaisu, tik manau, kad jau tikrai, rimtai teks atlikti praktiką Magijos ministerijoje, jei nepasakysi mums, ką planuoji. Tapai prefektas ir dabar darai, ką tik nori. Planuoji kažką, bet tik sau, mums už nugaros.

Tomas Ridls jaučia, kaip iš pykčio virpa jo rankos.

- Aš nieko neplanuoju. Negaliu už jus suplanuoti ateities, - iškošia vaikinas ir jo kompanionai, supratę, kad daugiau neišpeš iš jo nė žodelio, iš lėto apleidžia pozicijas; Lestreindžas dar žiojasi kažką sakyti, tačiau Eiveris kumšteli į petį, ir tas iškart užsičiaupia.

Tomas lieka vienas, o jo galva visai ištuštėja. Salė kupina klegesio, valgančiųjų šurmulio, o Tomas nebevalgo, dabar jis vienas ir praradęs apetitą. Vis dar jaučia į save įsmeigtą Dumbldoro žvilgsnį, (negi gerbiamas profesorius taip visą vakarą ir praspoksojo į iš žiobarų našlaičių prieglaudos atvykusį nekilmingą Tomą Ridlį?) tačiau neturi noro pats įsitikinti savo intuicijos teisingumu.

Neilgai trukus vakarienės laikas baigiasi ir direktorius Dipitas paragina prefektus palydėti - svarbiausia - pirmakursius ir kitus savo koledžo mokinius į miegamuosius. Tomas apsižvalgo, minioje ieškodamas Matildos, ir, kai jų akys susitinka, mergina atbėga prie Tomo ir uždususi sako:

- Mūsų slaptažodis - „Pilkanugaris“.

Vaikinas linkteli ir pamoja išsigandusiems Klastūnyno pirmakursiams sekti paskui jį. Mergaitės, kurių taip maža, apspinta Matildą, o berniukai, nuolankiai bei įdėmiai klausydami ir žvalgydamiesi, seka paskui Tomą. Daugybė klastūnų eina vorele, lipa judančiais laiptais, juos kalbina žmonės iš paveikslų ant sienų, bet tie negali sustoti ir pasišnekučiuoti, nes vora juda pirmyn; sustojęs prie plikos aprasojusios akmenų sienos, Tomas Ridlis pasako slaptažodį ir, kai toje sienoje esančios slaptos durys atsiveria, įleidžia mokinius į ilgą ir žemą, su netašytų akmenų sienomis bei lubomis Klastūnyno bendrąjį kambarį, kuriame dominuoja įvairiausi žali ir sidabriniai atspalviai, tačiau vis tiek yra labai jauku. Išvargę ir pasisotinę mokiniai iš karto patraukia į miegamuosius; Tomas išeina paskutinis, mat nori įsitikinti, kad joks naujai gimęs klastuolis nepasiklydo kur nors pakeliui ir be problemų rado miegamąjį.

Pagaliau atlikęs savo prefekto pareigą, Tomas gali ramiai atsigulti. Jis pasiilgo savo lovos ir naktinio staliuko, nedidelio langelio, pro kurį dabar stebi žvaigždes, ir žalsvos žvakidės, kurioje beveik kasnakt skaitydamas išdegina po žvakę. Net Lestreindžo bei Eiverio veidai jau nebeerzina - tie grynakraujai padaužos pamato Tomą, ateinantį jiems pavymui, tačiau neužveda tos pačios temos, kuria norėjo su juo pasikalbėti Didžiojoje salėje, nenori jo suerzinti, tik nejaukiai susižvalgo tarpusavyje ir be žodžių užmiega. O Tomas dar ilgai nesideda bluosto; galima sakyti, kad jaučiasi bent pusiau laimingas, juk jis pagaliau namie, ten, kur jam ir vieta, ten, kur troško būti nuo pat vasaros pradžios; pilve neramiai, bet maloniai kažkas kirba, o iš veido bent vienai nakčiai dingsta paniekos raukšlelės.