Patylėkim kartu nors užgeso langai mano drauge
Varva tiesiai į žemę virš mūsų žvaigždynų koriai
Supas gatvės žibintas ir mes šitoj gatvėj užaugę
Nesigraužk ko nespėjai ir ką gal ne taip padarei
Ir nemušk į krūtinę tiek sykių kartodamas kaltas
Be jokių aplinkybių abu mes kalti be kaltės
Vienas dėsnis tiesiog bus abu užaugino asfaltas
Bet teks eiti krūmynais kur niekas takų nenuties
Mėnesienoje kalas žolė pro šaligatvio plyšį
Kur kadaise mes braižėm klases – nusiplovė kreida
Tu ilgam išėjai pažadėjęs – pavasariu grįši
Šitiek kartų prisiekęs pats sau kad daugiau niekada
Nesakysi saldžios netiesos į akis nemeluosi
Ir po pažado šio netikėtai visai nutilai
Nes dabar tavo balsas įkeltas į džiūvantį uosį
Apkabinusį gatve šaknim o viršuj inkilai
Lyg plokštelė sena vis kartos ir kartos tavo balsą
Laisvės skonį pajustum žiūrėdamas nuolat į juos
Per akimirką vieną čia viskas kas juoda – nubalstą
Po akimirkos gal tai kas buvo taip balta – pajuos
Ten kur baigias asfaltas ir kelias prasideda tavo
Desperatiškai bėgi atrodo dėl jo gyvenai
Tavo saujoj druska išminties tarsi sniegas baltavo
O dabar iš žiemos čia beliko žili pelenai
Tu nurimsi galiausiai kaip rimsta pavasarį ošęs
Dievo vėjas kuris mūsų aitvarus kėlė kadais
Dar tikiuosi ne mums nekrologas rašytas ant tošies
Čia tiktai sutapimas kad datos su mūsų vardais