Ergo sum {Hario Poterio fanfiction} II

Klastuolio žiedas Tomui Marvolui Ridliui tinka ir atrodo taip, tarsi būtų sukurtas jo laibiems pirštams, tad veikiausiai Tomas turėtų jausti bent šiokį tokį pasitenkinimą, tačiau šleikštulio ir pasidygėjimo jausmas jo širdies neapleidžia dar ilgai. Grįžęs į prieglaudą supranta, kad jo niekas nepasigedo; kai grįžo, buvo vėli naktis, jis be garso atidarė vartus, nepastebėtas perėjo kiemą ir tyliai atidaręs duris užlipo į savo kambarį. Ryte tampa aišku, kad niekas nepastebėjo, jog jis buvo kažkur prašapęs - tik pakilęs iš patalo kaip visada pasileidžia į valgyklą, kol ten dar neatsirado kiti žiobarų vaikai, vaikiną itin erzina, kai tenka pusryčiauti su jais kartu; tokiomis akimirkomis jis visai nesijaučia kažkuo išskirtinis, todėl ir nekenčia tų vaikų, nes kai jie visi susirenka į vieną kupetą, tampa labai aišku, kad Tomas nuo jų skiriasi nebent tik aštriais veido bruožais, gintarinėmis akimis ir juodais it smala plaukais, tačiau visa kita atrodo perbelyg žiobariška.

Po nutikimo Litl Hengltone Tomas Marvolas Ridlis negali miegoti. Jo rankos virpa, kasnakt jis mintyse vis perkrato tą dieną ir labiau už viską gailisi, kad nepadarė to, ką turėjo padaryti. Jis turėjo sutelkti valią bei drąsą prieš savo tėvą ir nužudyti tą žiobarą, pasivadinusį jo vardu. Tomas privalėjo, turėjo tai padaryti, jis įsitikino, kad jo tėvas nieko vertas pašlemėkas ir turėjo jam atkeršyti už tai, kaip pasielgė su juo ir jo motina. Tačiau to nepadarė. Jis net neleido Morfinui jo nužudyti. O turėjo. Vis tik negalėjo rizikuoti būti išmestas iš Hogvartso. Tai būtų per didelis smūgis jam ir jo ego.

Likus trims savaitėms iki mokslo metų pradžios Hogtvarste jaunasis burtininkas supranta, kad jam reikia tam pasiruošti, apsipirkti Skersiniame Skersgatvyje. Žinoma, teks pirkti vadovėlius ir uniformą iš antrų rankų, kadangi pinigų jis, kad ir kaip gėda tai pripažinti, visai neturi, nei žiobariškų, nei magiškų. Per šešerius metus jis jau priprato prieš pat mokslo metus atlikinėti šią nemalonią procedūrą; kelionė į Skersinį Skersgatvį buvo šimtąkart malonesnis potyris negu tupėjimas kambaryje našlaičių prieglaudoje ir dienoraščio rašymas.

Stumdamas laiką prieglaudoje per visą vasarą Tomas savo dienoraštį pildė daug ir dažnai, tai buvo vienintelis dalykas, padedantis apsisaugoti nuo žiobarų pasaulio ir padedantis prisiminti, kad greitai, jau tuoj jis griš į burtų ir magijos pasaulį, ten, kur jis labiausiai nori būti, ten, kur jam ir vieta. Dienoraštis yra neatsiejama jaunuolio sielos dalis ir jis niekad nepaleidžia jo iš rankų. Net šį rytą, kai jo rankos užimtos vadovėlių bei kitų mokyklai reikalingų daiktų sąrašais, dienoraštis esti čia pat.  Kelionę į Skersinį Skersgatvį Tomas planuoja beveik taip pat uoliai, kaip dar neseniai planavo išvyką į Litl Hengltoną. Pasiruošia rūbus iš vakaro tarsi ruošdamasis į šventę. Su savimi pasiima sąrašus ir dienoraštį. Palieka prieglaudą šįkart jau su ponios Koul žinia.

Ir kai pagaliau atsiduria Skersiniame Skersgatvyje, jaučiasi taip, tarsi bent akimirkai tuštuma jo širdyje būtų užsipildžiusi. Krautuvėlės su pelėdomis, katėmis, magiškais gyviais; Olivanderio lazdelių parduotuvė; trys šluotos; net „Kiauras Katilas“... Viskas kelia nostalgiją. Deja, nė vienoje iš tų praštmantnių krautuvėlių vaikinas negali nusipirkti to, ko trokšta širdis. Jis net neturi pelėdos, jei reikia išsiųsti laišką, naudojasi mokyklos pelėdomis, tačiau tai nutinka retai, kadangi siųsti laiškų paprasčiausiai nėra kam. Tomas visuomet būna vienas ir jam nereikia draugų. Geriausiai jaučiasi tuomet, kai su niekuo nereikia šnekėtis.

Tik patekęs į Skersinį Skersgatvį Tomas Ridlis nieko nelaukia ir nesiblaško, užeina į dėvėtų uniformų parduotuvę ir pradeda ieškoti sau tinkamo dydžio. Randa - pasiūta iš puikios medžiagos uniforma guli kaip nulieta ir atrodo taip, tarsi būtų pasiūta specialiai jam. Sekundėlę Tomas pasijunta it galėtų sau leisti pasisiūti uniformą. Puikių kūno linijų dėka mokykloje niekas nepastebi, jog jis vaikšto vilkėdamas rūbus iš antrų rankų.

Baigęs uniformos paieškas Tomas pasileidžia į knygyną ieškoti padėvėtų knygų. Sąrašas toks ilgas, kad ieškodamas visų reikalingų knygų vaikinas pavargsta, dienos gale jam darosi bloga, o sutikti pažįstami Lestreindžo bei Eiverio veidai visiškai nekelia jokių emocijų - vaikinai šaukia Tomą, o tas apsimeta, kad jų nemato: jis jau rado beveik viską, ko reikia, tačiau diena turi pabaigą, o jam reikia dar kelių vadovėlių, kad misija būtų baigta. Tad laiko šnekoms - juo labiau tokioms niekinėms - visai nėra. Tiesa, yra dar viena priežastis, kodėl vaikinas ignoruoja bendramokslius - nenori, jog jie pastebėtų nušiurusius vadovėlius...

Galiausiai vakarop Tomas užeina į paskutinę nelankytą vietą, kurią ir pasilieka paskiausią būtent dėl to, kad Skersiniame Skersgatvyje dabar žmonių jau mažiau - Bordžino ir Berko krautuvėlę. Tomui įėjus į vidų jį iškart pasitinka visa matanti ir įtari parduotuvės savininko Bordžino akis. Pamatęs nušiurusias Tomo knygas ir nusidėvėjusį apsiaustą Bordžinas supranta, kad reikia saugotis vagystės. O Tomas Ridlis ramiai sau vaikšto po parduotuvę, apžiūrinėdamas visokiausias tamsumų įdomybes: užkeiktus vėrinius, apsėstas kaukoles, krauju rašančias plunksnas, burtininkų skrybeles, kurios iš proto veda jas užsidėjusius, juodosios magijos knygas, parašytas klasikine lotynų kalba, kūną iš vidaus pūdančius eliksyrus ir daugybę kitų stebuklų. Žinoma, čia nėra nieko, ką Tomas galėtų įsigyti; jis atėjo čia tik apsižvalgyti ir tikrai nieko nevogs.

Tačiau tuomet vaikino žvilgsnį patraukia medalionas. Tik pamatęs jį Tomas iš karto supranta, kad tai kažkas nuostabaus, nepakartojamo. Jis prieina arčiau ir nori paimti medalioną, pačiupinėti jį, tačiau staiga skausminga srovė it elektra nupurto jo pirštus.

- Ei, nieliesk! - sukrioka Bordžinas. - Vaike, čia tau ne žaislas!

Tomas nudiega pardavėją žudančiu žvilgsniu, tas paslepia lazdelę, kuria tik ką mostelėjo. Jaunuolis nieko nesako, tik nuleidžia rankas ir iš toli apžiūri medalioną. Jis dailus, žalvarinis, su sidabrine grandinėle, septyniakampio formos, šviečia visokiausiais žalios spalvos atspalviais net tokioje prieblandoje, atrodo, turėtų atsidaryti, rodos, kažkas viduje. Bet Tomo Marvolo Ridlio žvilgsnį patraukia ne pats medalionas, o ant jo išgraviruotas Klastuolio ženklas. Jis bando suprasti, kaip jam priklausantis medalionas atsidūrė Bordžino ir Berko parduotuvėje.

- Kiek nori už šitą? - klausia vaikinas.

Bordžinas tik prunkšteli.

- Jau tu, vargeta, Klastuolio medaliono tikrai neįpirksi, - šlykščiai nusijuokia jis. - Gali eiti sau.

Tomas neatsako. Galvoje jam skamba tik tai, ką prieš savaitę pasakė Morfinas. Prieš pabėgdama, žinok, ji mus apvogė! Kur medalionas, a? Kur Klastuolio medalionas?

Tomas giliai įkvepia ir atsitraukia per žingsnį nuo Klastuolio medaliono. Tada prieina prie prekystalio ir nusišypso Bordženui.

- Ar negalėtume... susitarti? - gražiai paklausia jis, nors jau žino, kad iš tiesų susitarti nepavyks, tai galima suprasti iš visos pardavėjo pozyvos.

Bordženas įniršęs spokso į vaikiną taip, tarsi tam būtų atsisukę visi varžteliai.

- DINK IŠ ČIA! - staiga surinka jis. - Ir kad daugiau tavęs čia nematyčiau!

Šypsena ūmai apleidžia Tomo Ridlio burną. Žvelgdamas į įsiūčio iškreiptą Bordženo veidą jis iškelia lazdelę ir mosteli ja.

- Imperio, - sušnabžda.

Bordženo išraiška iškart pakinta, pyktį pakeičia palaiminga kvailio šypsena.

- O dabar, pone Bordženai, - maloniai kreipiasi Tomas Ridlis. - Gal malonėtumėte man atiduoti medalioną? Pažadu, kai tapsiu galingas, jums viską grąžinsiu su kaupu...

Bordženas taip pat palaimingai išeina iš po prekystalio, nužingsniuoja prie medaliono ir paduoda jį Tomui.

- Prašom... - laimingai ištaria.

Tomas šypteli.

- Dėkui, - atsako. Paima medalioną - nuo jo pirštai maloniai sušyla - ir įsikiša į kišenę.

Bordženas grįžta į savo vietą ir Tomas, įsitikinęs, jog pardavėjas niekam neprasitars apie šį įvykį, išeina lauk.

—

Dabar Tomas Marvolas Ridlis turi ir Klastuolio žiedą, ir medalioną. Jam pagaliau atiteko beveik viskas, kas ir priklauso nuo gimimo. Jis - tikrų tikriausas Salazaro Klastuolio palikuonis ir niekam nevalia galvoti kitaip. Likusį laiką iki mokslo metų pradžios jis praleidžia apsvarstydamas savo galimybes ir reflektuodamas, o refleksijų išvadas užrašydamas dienoraštyje. Nekantraudamas laukia tos dienos, kada pagaliau galės grįžti į Hogvartsą ir vėl daryti tai, kas jam labiausiai patinka - burti, planuoti ir mokytis. Paskutinėmis dienomis jis jau tarytum gyvena ne prieglaudoje, o Hogvartse - valgo ne beskonę košę, o traškų viščiuką, vilki ne pilkšvą žiobarišką kostiumą, o Klastūnyno uniformą, prisisegęs prie krūtinės ne vardo kortelę, o prefekto ženkliuką. Jo sveiką protą palaiko tik žiedas, medalionas ir dienoraštis.

—

Devintas su trim ketvirčiais peronas perpildytas. Jaunieji burtininkai ir raganos grūdasi traukinyje kartu su savo lagaminais, popiergaliais bei katėmis, pelėdomis ar rupūžėmis, ieškodami laisvų kupė. Tomui reikia į prefektų pusę, tad jis karžygiškai keliauja prieš eismą, vis tik nuo spūsties ir žmonių gausybės jam apsisuka galva. Gerai, kad tie žmonės burtininkai, o ne žiobarai. Vaikinas su savimi tempiasi vienui vieną lagaminą, kuriame sudėtas visas jo gyvenimo turtas, įskaitant naujausius ir vertingiausius radinius - Klastuolio medalioną ir žiedą.

Patekęs į prefektų kupė Tomas ten mato jau susirinkusius kitus prefektus: Grifo Gūštos, Varno Nago ir Švilpynės. Trūksta tik jo porininkės Matildos Flint. Vaikinas mandagiai su visais pasisveikina, Grifo Gūštos prefektai Bartis Fovlis ir Amanda, kurios pavardės neprisimena, spokso į jį taip, tarsi į kupė ką tik būtų įžengęs pats Šėtonas; Tomas niekada nesuprato, kodėl grifai taip liguistai nekenčia klastuolių, o klastuoliams ant grifų visiškai nusispjaut - juk turėtų būti atvirkščiai?

Traukinys pajuda iš stoties, kai Tomas jau radęs savo vietą, o jo lagaminas guli prie kojų.

- Nenori savo mantos pasidėti ten? - klausia Jupiteris Maklagenas iš Švilpynės, mostelėdamas galva į bagažo dėžę virš galvos.

Tomas šypteli.

- Geriau jau ne, - mandagiai atsako.

Maklagenas nunarina galvą, bet kilsteli antakį, nors tyli. Bijo pažvelgti jam į akis. Vis tik daugiau prie Tomo niekas nesikabinėja.

Kai jau atrodo, kad Matilda Flint nebepasirodys, kupė duris atsidaro ir pro jas tiesiogine to žodžio prasme įvirsta juodaplaukė tamsiaakė mergina žalsva suknele ir laibomis, rodos, niekur vietos nerandačiomis bei nenustygstančiomis rankomis.

- Sveiki visi, - plačiai šypsodamasi ir nužvelgdama visus iki vieno prefektus pasisveikina ji. - Atleiskit, kad vėluoju...

Mergina nerangiai uždaro duris ir, vartaliodamasi su savo lagaminu, bando kaip nors prieiti prie Tomo, kurį pastebėjusi dar labiau nudžiunga. Tomas, deja, žvelgia į ją be tokių malonių emocijų. Matydamas, kaip sunkiai Matildai sekasi tempti savo lagaminą vidun, jis akimirką pasigėri vaizdu, tuomet atsistoja ir padeda merginai užkelti lagaminą į bagažo dėžę.

- Ačiū... - dusdama padėkoja ji ir kresteli šalia Tomo. - Ar profesorius Trimitas dar nekvietė mūsų? - paklausia ji, kreipdamasi į Tomą. Tas papurto galva. - Labaai gerai... Dar nesu pasiruošusi gerti tokioje ankstybėje.

Vaikinas nieko neatsako. Nusisuka nuo jos ir žvelgia į pro šalį pralekiančius miškus, kartkartėmis pasirodančius namelius, žirgus ir mato, kaip visa tai besilieja į vientisą žalumą. Supratusi, kad su Tomu Ridliu nepavyks palaikyti pokalbio, Matilda atsisuka į kitus prefektus ir ima klausinėti, kaip tieji praleido vasarą.

- Tėvas nupirko man nuostabią kukmedžio šluotą, laukiu nesulaukiu, kol galėsiu ja paskraidyti, ketinu šiemet bandyti kovoti dėl vartininkės vietos, šiaip žaidžiu neblogai, bet pamatysime, kaip bus... Felicija mano draugė, gal ir ji man keletą papildomų balų užskaitys... - neužsičiaupdama čiauškia Matilda ir ūmai Tomas supranta, kad tokios kelionės neištvers.

Gerai, kad jį išgelbsti vėl atsidariusios kupė durys, pro jas įeina uždususi trečiakursė grifiukė ir trims iš ten esančių prefektų - tarp jų Tomui ir Matildai - įteikia violetiniu kaspinėliu surištus pergamento ritinėlius. Tai Horacijaus Trimito kvietimai visiems jiems susirinkti pietų C kupė.

Trys išrinktieji pakyla ir išeina. Tomas niekuo neparodo savo nepasitenkinimo, nors giliai širdyje ir svarsto, ar tai nėra didesnė blogybė iš dviejų. Pamatęs vaikiną Trimitas beveik nekreipia dėmesio į kitus svečius.

- Tomai, berniuk! - pašoka Trimtas. Jo didžiulis pilvas, pūpsantis po aksomine liemene, užima kone visą kupė. Šviesi ševeliūra ant galvos ir ūsai saulėje spindi kaip tas auksinis lakrodis saujoje. - Smagu tave matyti, labai smagu!

Tada profesorius - tiesa, ne taip nuoširdžiai - pasisveikina su kitais. Kupė pilna grynakraujų Klastūnyno, Grifo Gūštos, Varno Nago ir net Švilpynės mokinių, Tomas atpažįsta keletą penktakursių, šiek tiek daugiau šeštakursių, tačiau kompanijos daugumą sudaro septintakursiai klastuoliai ir varnanagiečiai.

Visi susėda į vietas ir vėl prasideda nenumaldomi čiauškėjimai, pagiros bei didžiavimasis savo turtingomis grynaktaujėmis giminėmis. O Tomas sėdi ir tyli. Jis nieko nenuveikė per vasarą, bent jau neturi ko papasakoti, nes yra tikras, jog jo nuotykiai nelegalūs. Galiausiai supratęs, kad taip tylėti nepadoru, ima užkalbėti profesoriui Trimitui dantį: koks jis puikus mokytojas, išmanantis dėstomą dalyką, ir kaip Tomas tikisi, jog septintieji mokslo metai nuodų ir vaistų kurse bus neįtikėtinai įdomūs, ir kaip jam malonu, kad gali štai taip sėdėti ir šnekėti su profesoriumi kaip lygus su lygiu...

Likusieji klausosi Tomo postringavimų taip susižavėję, kad patys net nenori įsiterpti. Jie vertina bendraamžį už iškalbą, gebėjimą pristaikyti, elegantiškumą ir net už tai, kaip jis atrodo. Jei kada ir svajoja tapti tokie, kaip jis, to niekada neparodo, nes siekį valdyti ir pavergti mokytojų širdis nustelbia pagarbi baimė.

Galų gale, kai Tomas išvargsta ir nebekalba, o visi jau išlenkę po taurelę ar dvi ir taip pat atsipalaidavę, vaizdas už lango pasikeičia. Jau sutemę. Po raudonu dangumi tamsuoja miškai ir kalnai. Visi suskuba apsivilkti ilgus juodus apsiaustus, o traukinys tuo tarpu ima lėtinti greitį. Jame nuskamba balsas:

- Po penkių minučių atvysktame į Hogvartsą. Bagažą prašom palikti vagonuose, jis bus nugabentas atskirai.

Kad ir kaip neramu, Tomas palieka savo lagaminą traukinyje. Ir štai jis sustoja. Visi spraudžiasi prie durų ir lipa į nedidelį tamsų peroną.

- Brrr... Na ir žvarbus vakaras, - sudreba Matilda, bet Tomas nuo jos gerokai atsilieka. Nes jis pagaliau namie.