Tik vėjas pavargęs

Vėlų vakarą stygos gitaros nutyla,
Blausias žvilgsnis ir vėjui atsako tyla,
Gal tave aš iškeisčiau į vakaru skambančią lyrą
Padalinčiau, ko mums ir po mūsų  šioj žemėj nėra.

Dainiai,  poetai ir vienišos sielos palūžta,
Vynas nusėda ir taurės sudūžta, stiklai
Sielą sužeidžia, kiekvienas pasirenka gūžtą,
Tik nesakyk, kur prieš tūkstantį metų buvai.

Ilgesį grok dar, nors šito ir niekas nemokė,
Niekas negrįžo iš kvepiančių vėju naktų,
Tik apsimesk, kad linguoji, kad gundančiai šoki,
Kad aš suprasčiau, jog ten buvai vien tiktai tu.

Linksta nuo dūrio senoji stebuklų rapyra,
Sukas žibintai ir gęsta nakty — sutema,
Laikrodžiai smėlio nuo laiko dūlėja ir byra,
Kokia ten buvo šį vakarą mūsų tema.

Vėl kalbėjom, kol rytmetis atnešė šviesą,
Gulė, kėlės palangėj niūrus lapkritys,
Vėjas pavargęs voratikliais lapkritį tiesia,
Toks vėlyvas, toks artimas širdžiai svetys.