Rašyk
Eilės (73663)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Sutinku tave prie arkikatedros varpinės bokšto. Tavo žvilgsnis klaidžioja piešdamas senamiesčio pastatų kontūrus – tu esi be galo išsiilgęs šių vietų. Pakvieti eiti kartu ir aš sutinku: tave pažįstu iš aplinkinių žmonių, iš knygų, iš savo slapčiausių troškimų. Mes ir turėjome susitikti netoli bažnyčios, juk visas tavo pašaukimas gimė iš Kristaus kančios, o Dievas tave apdovanojo nenusakomais turtais. Tu labiausiai myli Dievą, jauti dėkingumą, Jam skiri visą save ir kiekvienu savo žodžiu šlovini Viešpatį. Kol lėtai sukome ratus aplink arkikatedrą, tavo žodžiai susuko man galvą. Koks gražus tavo balso tembras, kaip įtaigiai tu sugebi kalbėti:
- Niekas nepasikeitė, – tyliai ištari ir nuskubi tolyn pro duris, o aš paskui.
Mes bėgiojam tarp arkikatedros altorių. Kartais tavo veidą nušviečia palaimingos vitražų šviesos: jos išryškina liūdnas akis, kurios visur ieško grožio, bando įsiskverbti ir išanalizuoti kiekvieną detalę. Ak, kaip norėčiau, kad taip žvelgtum ir į mane! Argi nežinai, kad esi mano šventovė, namai, į kuriuos visada noriu sugrįžti? Tas spindintis kambarys, kurio daiktų apsuptyje galiu būti savimi. Tavo žvilgsnis pagydo žaizdas, besiplečiančias po visą mano kūną, tačiau visa savo esybe esi man nepasiekiamas. Mus skiria kažkokia riba – galbūt laiko, galbūt jausmų.
Išėję, skubame aplankyti kitų bažnyčių, kur vyksta tas pats ritualas, o aš tik noriu, kad mūsų akys bent kartą susitiktų, nes dabar tavo žvilgsnis keliauja tolyn, link Jeruzalės ar Rojaus sodo. Aš žvilgsniu bandau tave pasivyti, meldžiuosi, kad jie susitiktų viename taške ir tu ištartum stebuklingus žodžius. Nežinau, kokie jie būtų, nes niekada jų negirdėjau, bet nujaučiu, jie viską pakeistų. Tavo žingsniai tik greitėja, o aš, uždususi, nebespėju dairytis, kur tu mane vedi. Gatvės pažįstamos, bet su tavimi jos keičiasi, atrodo, kad visas gyvenimas yra kupinas poezijos. Mes praeiname universitetą, įvairiausias autobusų stoteles, biblioteką, vėliau grįžtame atgal, nusukame į kokį skersgatvį, kur mus palydi apgirtęs juokas. Keistai turėtume atrodyti praeiviams: du liūdni veidai, bėgantys Vilniaus gatvėmis. Koks jų tikslas? Kur jie bėga? Štai jautrus poetas, kažkada norėjęs tapti vienuoliu, su neaiškia palydove bėgioja po miestą. Tu už mane vyresnis, bet man nesvarbu, nes mūsų abiejų vidiniai pasauliai pradėjo gyventi kartu. Tikiuosi, kad mane supranti, o aš viliuosi, jog pajėgsiu suprasti tave.
Tau labai tinka XXI a. būdinga bėgimo kultūra. Visi kiekvieną dieną bėgioja, treniruodamiesi savajam finišui, tačiau nė neįtaria, kad jis bus labai kuklus, be medalių ar piniginių premijų. Jų laukia paprasčiausia mirtis, kurią tu sutikai ir sutiksi dar šimtus kartų. Aš kartu su tavimi keliauju, bet nežinia, kada pasieksiu finišo liniją. Vienintelis dalykas, kurį gebu atpažinti iš per skubėjimą pamirštų aplinkos vaizdų, buvo tavo paltas. Sutrintas ir vietomis apiplyšęs, jis buvo man kelrodė žvaigždė ir vedė mane tolyn, kol pagaliau tu sustojai. Priėjome autobusų stotį. Šalia jos sukinėjasi moterys spalvotomis skaromis, vyrai su bambaliais rankose, bet mums tai nerūpi. Įbruki man į rankas bilietą ir mes išvažiuojame, kelionė ilga, bet tu nesijaudini. Žinai, kur nori nuvykti, nes labai ilgai to laukei. Aš tyliu, nežinau, ką tau pasakyti, bijau tavo didybės. Dalykas, kurio taip troškau tarytum ištroškusi elnė, čia pat, o aš nesugebu nugalėti baimės. Tu šypsaisi, žiūri pro langą. Tavo žodžiai jau išsakyti, užrašyti knygų puslapiuose, užaugę gimtinės kalvose, tad neverti manęs daryti to paties. Taip, lydimi tylos, atvykstame į tavo namus.
Vėl bėgame, tačiau paslysti nebaisu. Palyginus su žvarbiomis tavo laikų gimtinės žiemomis, ši 2019-ųjų žiema yra tikras pavasaris. Sniego nebėra, tad paltas netenka savo paskirties. Net tavo širdis dega – tu išsiilgęs namų, o aš panėšėju į parazitą, besimaitinantį tavo nepasotinamu ilgesiu. Mūsų figūros bėga per purvynus. Tu pirmas – rodai kelią, į tavo pėdų įspaudus dedu savo nedideles pėdas ir kartoju tuos tris nereikšmingus žodžius:  „Aš myliu tave. “ Su tavimi nebijau būti ta banali, meilei pasiduodanti būtybė. Po truputį ryškėja kalva, apie kurią daug rašei, kurioje gimė daug tavo stebuklingų sonetų. Medžiai mosuoja šakomis, sveikindami ilgai negrįžusį sūnų. Jaučiu, kad tau gera. Užlipęs ant kalvos, ilgai mąstai. Žiūri tolyn. Viskas pasikeitę, bet vis vien artima. Aš sėdžiu ant akmens: norėčiau, kad ką nors pasakytum, nes tas nebylus bendravimas pradėjo mane gąsdinti. Negaliu įprasti prie tokio sakralaus mūsų sielų ryšio, norėjau akivaizdaus įrodymo, kad tu nori, jog aš čia būčiau.
Saulė leidžiasi. Tu skubiai išsitrauki sulamdytą popieriaus skiautę iš palto kišenės ir ilgai kažką rašai. Mūzos pagaliau atskrido ir aplankė tave, nors sakyčiau, jog tau jų nereikia. Dar šiek tiek pastovi ir pasišildai silpnuose saulės spinduliuose. Nujaučiu šios kelionės pabaigą – tu irgi. Lėtai prieini ir įteiki lapelį su delne dar užgniaužta nosine. Gal manei, kad pulsiu raudoti? Ašarų tą akimirką nėra ir aš stoviu, paėmusi lapelį, nežinodama, ką daryti toliau. Tu tik pasilenki ir pabučiuoji į kaktą. Laikas nesustoja, jis negailestingai juda toliau ir tave pasiglemžia vakaro tamsa. Tu išeini pažįstamu keliu namo: visi tavęs ten laukia, juk taip ilgai tavęs ten nebuvo, kiek daug tu turi jiems papasakoti. Aš pasilieku ir negaliu paleisti sapnų, kuriuos taip gražiai sukūrė mano vaizduotė. Dar ilgai aš tavęs laukiau autobusų stotelėse, eilėse prie kasų. Visur, kur tik žvelgė mano akys, ieškojau tavęs ir tave apspitusių mūzų. Neįsivaizduoji, kaip pasiilgau, kaip rauda mano širdis be tavo šilumos!
Išeidamas tu sukėlei mano širdyje jausmų audrą: aš pykau ir liūdėjau. Daugiau niekados nieko taip nepamilsiu kaip tavęs. Esu užvaldyta begalinės melancholijos, kurią man primins sutikti žmonės. Aš klaidžiosiu, bandydama tave surasti, o tu tūnosi pasislėpęs žodžiuose, kuriuos kadaise užrašei. Tuos žodžius mokysiuosi kaip maldą, jie įsirėš į mano sielos gelmes ir aidės iki pat mano paskutinio atodūsio. Ir tada mes vėl susitiksime, tu mane prisiminsi ir ištarsi:
- Tu pamilai poetą savyje.
2020-02-29 17:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-01 12:26
neonas2
paveikslų galerija. ir ko mane velnias nešė į tą galerą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-03-01 06:17
Violita
banali meilei pasiduodanti būtybė? Nuo šitos frazės visas kūrinys nuvertėja, nors prisipažinsiu, atidžiai neskaičiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-29 20:49
Ana Alex
2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą