Kepėjas juk irgi poetas,
kai savo ranka
bandelės kraštą grakščiai užriečia,
ir mūrininkas, kuomet nuo pat ryto,
namą sau renčia, tarytumei posmus,
klijuodamas plytą prie plytos.
Ką bekalbėti tuomet
apie viso orkestro žvaigždžių Dirigentą,
kai skambant poezijai Jo,
į kosminę sceną įsmeigę akis
žiūrintieji amo netenka.
Ir šitaip kasdieną, nuo ryto lig ryto,
vingiuoja poetikos upės žeme,
Dangumi įmirkyta.
Nebijo šios upės nei proza žiauriausia
žmogaus pagimdytų sausrų,
nes jos trumpalaikės – todėl nesvarbu,
kokiais pavadinta Vardais
šių upių vieninga vaga, –
kol gyvas alsuoja pasaulis,
keliai ir takeliai,
ištroškusias sielas jos linkui vedą,
neužžels užmarštumo žole niekada, –
tesibijo sausra.