Cik vakari troboj tep būna cyku, cyku,
Atvipus pakura lig socies ryja ugnį,
Ir vėjas vakarop jau kamini nucyko,
Ir supas ažari geltonai meilios lugnės.
Tu paraini namo ir man tas glosto šyrdzį,
Nei vėjas, nei dulksna visai ščyrai nerūpi,
Aš juk žinau, brangus, kų tu an kiemo dzyrbi,
Kap žvirbliai an laidų ir varnos ščilniai tupi.
Vienok jau temc pradės ir mėnasiena gelia,
Cik vakarai toki, kad tep širdzis susopo,
Tavi trobon šaukiu, ty virkauna smuikelė,
Tai brolis groja ty, o aš žiponų lopau.
Nemislyk, neišbėgs juka ca an pajerkų,
Gi vakar kiaulį skerdėm, tai šviežienos tep maga,
Lėtai už lango tems ir cykiai vaikas verks,
Tavį prašau — palaisk tu pirkioj sanų magų.
Melodija užlies, prancūskai ty dainuos,
Editos Piaf balsu tokiu saniai girdėtu,
O gal gražai smuikuok, brolau, tavy prašau,
Prišauksi gal gerau jau vakarinį lietų.
Tik vakare namie ramu ramu taip būna
Atvipus pakura lig soties ryja ugnį,
Ir vėjas vakarop jau kamine nutyko
Ir supas ežere geltonai meilios lugnės.
Tu pareini namo ir man tas glosto širdį,
Nei vėjas, nei dulksna visai rimtai nerūpi,
Aš juk žinau, brangus, ką tu kieme taip dirbi,
Kaip žvirbliai ant laidų ir varnos talpiai tupi.
Vienok jau temt pradės ir mėnesiena gelia,
Tik vakarai tokie, kad taip širdis susopo,
Tave namo šaukiu, ten virkauja smuikelis
Tai brolis groja ten, o aš apsiaustą lopau.
Nebegalvok, nebėgs sriuba čia ant ugnies,
Gi vakar kiaulę skerdėm, tai šviežienos taip rūpi,
Lėtai už lango tems ir tykiai vaikas verks,
Tavęs prašau — paleisk namuostu seną magą.
Melodija užlies, prancūziškai dainuos,
Editos Piaf balsu tokiu seniai girdėtu,
O gal gražiai smuikuok, brolau, tavęs prašau,
Prišauksi gal geraiau jau vakarinį lietų.
Čia parašiau ne tarmiškai Žilio prašymu ar rekomendacija.