Būtent tada jis patinka sau

Laimė turėti savo paauglį
skausmą, kuris  ilgai netrunka,
tik paauglys lieka visada manyje,
kaip ir tas
neužaugęs vaikas.
Kai jis pasako man „užsikr- -k“,
turiu susiveržti stipriai diržus,
kad nesvarumo būklėj neišeičiau į nevaldomą erdvę.
Suklustu: - atleisk man, žinai, kodėl taip pasakiau,
tu nevykdai savo  pažado, supykau.
Ir tada beprasmiška -
bet gi ... taip negalima... tu žinai ... dabar nuo šiol...
Beprasmiška.
Tik bėgiojimas padeda kartais
be pasaitėlio, bet prisirišus viena mintimi
prie klausimo: ar įmanoma (?)
Ar kada nors būtų įmanoma  i š a u g t i,
visa kas pasenę, keičiama,
paauglys lieka toks pat visada
su tais pačiais išaugtais, jo laisvę varžančiais, batais,
su tom pačiom perstatytų prioritetų kortom,
su tokiom pat
sugriauto etiketo kaladėlėmis, tačiau
kokia laimė pasijusti laiminga
su savo paaugliu, nors tau ne trisdešimt
devyni plius minus šimtai prieštarų,
trumpinančių tavo brangų gyvenimą,
tad prieš tai atsikirsiu ne kartą kai niekas negirdi:
atšok -  nuo - manęs - užknisai - jau - būtent.