Kai randam

Avinėlai dausų jau nuvargę įšoka į tamsą,
Tavo balsą girdžiu, vėjo giesmės iš lėto nutyko,
Sapną tyliai ganau, paskutinįkart krūpčioti lemta,
O nutykus gaida neverta nei menkiausio skatiko.

Bet kodėl pašiliais skraido paukščiai ir naktys sustingę,
Paskutiniam sapne tau neliko jau, mylimas, vietos,
Pravažiuoja visi, įsirėžia pasvirusios lingės,
Ten dangaus atspindys ir tos užmirštos ilgesio sietuvos.

Vėl išmindau naktis, taip nebuvo nei karto nutikę,
Pasislėpk tamsoje, lai tavęs šitas vėjas negirdi,
Kaip ir tąsyk šįkart paskutinis akordas nutyko,
O strėlė paleista man pataikė į atlapą širdį.

Tu ir vėl išeini, kad pareitum toks velniškai savas,
Išmatavęs klaidas savo žingsniais į plotį ir ilgį,
Tie užžėlę takai, juose pėdos ir mano ir tavo,
Pasilikom kalti ir ten mūsų jau nieks nesiilgi.

Mylimasis, aš vėl tavyje pasislėpti panūdau,
Ieškau paukščių kalbos, kai čiulbėjimas rytą nustelbia,
Kai pabundam geri, lyg pasvėrę vėl druskos po pūdą
Ir po kiautu nakties radę dievišką vasaros kalbą.