Gintaro vėriniai

Lis lietus ar vėjai siaus,
Sušalusi ant sąmanų gulėsiu.
Tyliai lauksiu paslapčiomis,
Kol tarsi pušis sumedėsiu.

Būsiu pušis, kuri verkia sakais.
Šoksiu su vėju, iš lėto linguosiu...
Klosiu sąmanas kvepiančiais spygliais,
Kankorėžiais miško takus nuklosiu...

Vakarais už kalnų saulę lydėsiu,
Naktimis žvaigždėms mojuosiu...
Klausysiuos svirplių ir tyliai tylėsiu -
Mėnesienos paslapčių neišduosiu.

Busiu pušis, kuri verkia sakais.
Tyliau už tylą ašaros riedės...
Į jūrą nugrims sustingę gintarai,
Kuriuos ant kaklo nimfos dėvės...

Kas kartą kai gyventi pavargsiu,
Pareisiu sąmanotais miško patalais...
Prigulsiu ir paslapčiomis vis lauksiu,
Kol mano ašaros pavirs gintarais.