Iškreipta realybė

- Ar žinote, kas jūsų laukia po mirties? – kėsindamasis mane pagriebti už rankos nervingai klausia pagyvenęs valkata, lyg jo likimas priklausytų nuo mano atsakymo.
- O taip! Man jau paruošta vieta pragare, - šventai tikėdama savo žodžiais atrėžiu jam pavymui ir žengdama sparčiu žingsniu pranykstu už kampo.
Pasiekus judrią Laisvės alėją, sulėtinu tempą ir imu laukti kol ateis laikas vizitui pas psichiatrą. Į galvą plūsta įvairios mintys. Padrikos, nesirišančios viena su kita. Galbūt migdomieji ėmė veikti... Tai jie. Vienintelis būdas pajusti ramybę, gal net laimę.
Netoliese ant suoliuko prisėda jaunas vaikinas, paima į rankas akordeoną ir gatvę užlieja nuostabios muzikos garsai. Ši melancholiškos harmonijos kupina vieta žadina many viltį, kad viskas galų gale bus gerai. Reikia tik trupučio kantrybės...
Nejučiomis supratau, kad mano kojos pačios neša mane link tos akordeono muzikos. Rodos sulig kiekvienu žingsniu saulė šviečia vis skaisčiau, o į širdį ima plūsti kažkoks neapčiuopiamas džiaugsmas ir ramybė. Sustojau šone to nuostabaus muzikanto suoliuko. Lengvai grįžtelėjęs galvą į mane, jis nusišypsojo. Atsakiau tuo pačiu. Kurį laiką dar klausiausi jo virtuoziškai valdomo instrumento, jausdamasi lyg Amelija iš Monmartro ir šildydamasi taip maloniai glostančioje saulės atokaitoje.
Staiga sušvilpė žvarbus vėjas, išvaikydamas būrį varnų iš medžių šakų. Saulė išnyko ir alėja tapo nebeatpažįstama – pilka ir niūri, su tokiais pačiais praeivių veidais. Aš jokia ne Amelija, čia ne Monmartras, o Kaunas, miestas, į kurį nebenoriu grįžti. Tas akordeonistas šyptelėjo man tikėdamasis, kad duosiu pinigų. O gal galvodamas, kad aš kokia trenkta keistuolė... Vaistų poveikis baigėsi. Laikas pas psichiatrą.