sraigės šliaužia sruvenančia tėkme
šliaužia viena ant kitos
vėliau gimsta vaikai
su daugiaaukščiais namais ant kuprų
su antenomis galvose
gaudo kiekvieną virpesį
paskui tarp dangoraižių ir keturių sienų
šios sraigės mutantai molinėmis galvomis
su atsivėrusiom smegduobėm
pagurkliais tabaluojančiais
šliaužia slidžia paderme
nugnybia laukymę su žydinčia gėle
nugnybia vyturio giesmę
godžiai ryja iš lizdelio
neapdairiai iškritusį paukštuką
prisikiša kišenes akmenų
daugiau niekas ir netelpa
tada visą balastą tempia į namus
tuos namus ant kuprų
kupras į kuprinę
kuprinę į skrynią
taip gimsta pasakos ir padavimai
tik fleitininkas kaip visad ramiai
kaip visad užtikrintai veda palydą
veda link stalagmitų
link jiems skirtų karstinių urvų
jų tikrųjų namų