Taip jau atsitinka

Kartais taip jau atsitinka, tad linkiu kad būtų
gyvenimas trumpas lyg
ilgi aplodismentai šampano putų
fone. Suma kuždesių – pasilik,
tartum vidurvasario jūra oštų.
Kad smulkių rašysenų įskaitymui praplyštų
debesys ir šviesa taikliu pluoštu
pataikytų ant svarbiausio žodžio IŠ tų
sąrašų kitų giliausiųjų.
Ir, jeigu ką,
kad nors kas nors atsakytų, kai klausiu jų,
ar yra nors viena jėga buka
tarp jūsų naujų su
prieskoniu pirmykštės aštrios?
Linkiu, kad skleistųsi jėgos elbrusų.
Bet ir kad būtų aplinkui slėnių. Kuriuos
būtų galima ilgam rinktis.
Jeigu ką, ir pasilikti juose.
Linkiu, kad neišvengiamai pasitaikančios trintys
būtų iš perlų, kurie, vėriniu juosią
kaklą, šiurkštumą paliktų viduje akių.
Kartais taip jau atsitinka, jog žodis Deja
tampa nereikalingu. Linkiu
jo neturėti net akių viduje.
Ir, jei pageidaujate, yra šiaip jau niekam neįdomi
palinkėjimų paletė
su tuštumos vidumi
nelinkėti mylėti.