iš sapno į sapną jojau
ant bliaunančio ožio
vietoje pentinų
šonus niurkydamas kojom
vakar diena erškėtrožė rankovėje
sudegė keisdamasi
iš būvio į būvį
pelenai krintantys veidai
beprotybės užuolaidose
mano veidas neišsimiegojęs
dagilis virš pievos
jis ką tik grįžo iš karo
o gal iš ten iš kur niekas negrįžta
tarpunamiuos rūdžių smėlis
nė vieno vaikiščio
kuris gainiotų kamuolį
šitaip ramu
akėčios ir akmenys į guolį
vidurių labirintai
kai žvelgi pro langą
nukarę kyšo iš inkilo
žemiau atbrailos
raudonas vėžys ropoja
tarp pamėlusių kaulų
kai žiūrėjau į tai drebulys
kaip šlapdribą iš dangaus
drėbė
tarsi eilinę šunybę iškrėtus
dešimtys ir šimtai laiko vienetų
pro pirštų tarpus
iš saulės į molį
iš molio į saulę
kokios dvasios čeža
šuliniuos prikritusiuos lapų
čion įleidžia visus
paleidusius dvasią
po liežuviu tabletė
išriedėjusi iš laiko spąstų
pasibaigus galiojimui
ji sukas ratu
kol iš durų iššovęs
nukrenta skląstis
kam atkemša burną
kad perrėktų klyksmą
o kam pašiurpsta
gyvaplaukiai prieš vėtrą
sapnas įklimpęs
į miražų vitražą
artėja burtas
mestas
į patį tamsiausią kampą
senatvės