Rašyk
Eilės (73059)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Elfų vilkstinė pasiekė Vencu kalno papėdę. Jie visi jau buvo pavargę, po visą dieną trukusios kelionės žemyn. Bet jie negalėjo sustoti dar kelias valandas, nes privalėjo pasiekti kaimelį, kuriame ir norėjo apsistoti didikai.  

Kai turtingieji elfai pagaliau įsikūrė kaimo pilaitėje, sargybiniai nieko nelaukdami ir pradėjo ruošti savo stovyklą už miestelio ribų. Jie statė palapines, kūrė laužus ir skirstė budėjimo laiką.

Kareiviams užsiimant savo darbais, kilmingieji kalbėjosi apie pokylį.

- Vaikai, ar laukiate, kada nuvyksime į karaliaus rūmus?

- Ten ne karaliaus rūmai, jo protėvis tik užgrobė juos. Iš tikrųjų tai Vakarinių žemių Teismo rūmai. Juose rinkdavosi teismas ir spręsdavo nusikaltėlių bylas, - apstulbusiems suaugusiesiems išpyškino Adriana.

- Ką tu čia dabar kalbi? Tai karaliaus rūmai ir nesvarbu kas buvo anksčiau. Iš kur išgirdai tokių dalykų?

- Nereikia taip pykti, aš tik pasakau tiesą. O sužinojau iš knygų.  

- Tu skaitai? - vos nesurėkdamas į pokalbį įsikišo Derekas. - Negaliu patikėti, niekad nemaniau, jog mėgsti skaityti.

- Taip, Derekai, aš moku skaityti ir mėgstu tik istorines arba nuotykių knygas, - išties susierzinusi atsakė žaliaakė.

- Ne! Tu negali skaityti nuotykių knygų! Tik apie madą, meilę ir įvairius kilminguosius.

- Mama, aš skaitau ką noriu. Šito jau negali uždrausti, - pavargusiu tonu paprieštaravo Adrė.

- Negaliu uždrausti? Ne aš tai darau, taip priimta! Merginos negali skaityti knygų apie nuotykius, pavojus, mūšius ir panašius dalykus!

- Kam rūpi ką aš skaitau?

- Aristokratams, mums ir kažkada elfui, už kurio ištekėsi!

Po šių rudaplaukių brolio ir sesers motinos žodžių visi buvę kambaryje nutilo. Tik dėl skirtingų priežasčių. Tėvai linksėjo galvomis pritardami šiam teiginiui.  

O vaikai...

Vaikai su siaubu žiūrėjo į kalbėjusią elfę. Juos buvo apėmusi klaiki baimė, galvojant, ką dabar darys jaunėlė. Ji buvo karštakošė maištautoja ir dabartiniame pasaulyje, tai labai pavojingas derinys.

Aštuoni draugai žinojo, kad su šiuo sakiniu, o ypač jo pabaiga, moteris padarė milžinišką ir nedovanotiną klaidą.

- Elfui už kurio ištekėsiu? - kone spjaute išspjovė klausimą Adriana.

- Tai aišku! Negi nežinai, kad per šį pokylį mes ieškosime potencialių sužadėtinių tau ir visiems jums. Žinoma, radus vyresniesiems poras jie galės susituokti jau po kelių mėnesių, o tu ir kai kurie kiti tik po kelių metų. Iš tikrųjų gaila turėti sužadėtinį, bet laukti tiek laiko kol susituoksit.

Dabar draugai jau norėjo bėgti ir slėptis, nes galėjo puikiai užuosti kylančia audrą. O bejausmis žaliaakės veidas buvo tik dar blogesnis ženklas nei aiškiai per kraštus besiliejantis pyktis.

- Taigi, sakai, jog per šią puotą, dieną prieš mano šešioliktąjį gimtadienį, jūs ieškosite man jaunikio? Ir praėjus keliems Didžiojo šaltinio prisipildymams aš jau švesiu vestuves? - įtartinai saldžiai ir meiliai prakalbo elfė.

Vaikai jau drebėjo iš baimės, kiekvienas ore galėjo matyti ir jausti  jų baimę. Išskyrus vyresniuosius elfus. Jie neregėjo akivaizdaus dalyko. Robino motinos Mijos pokalbis su dukra, buvo aiški savižudybės užduotis.

- Taip! Argi ne nuostabu? Žinoma, mes pasistengsime rasti kuo geresnį vaikiną, bet bijau, kad niekas tavęs nenorės jei ir toliau taip prastai mokysiesi. Ir, mieloji, nesakyk Didžiojo šaltinio prisipildymai, tai jau pasenęs išsireiškimas, reikia naudoti žodį metai.

- Viskas? Daugiau nieko neturi pasakyti?

- Na kaipgi, yra dar apie ką kalbėti. Tarkim, aš apžiūrėjau tavo krepšį su šventės suknelėmis. Neradau nei vienos deramos tokiai ypatingai progai. Reikia pasiųsti užsakymą karaliaus siuvėjams, kad parengtų kažką tinkamo.

Derekas jau norėjo nusišauti su mėgstamiausiu savo lanku, ar paprašyti, kad kažkas tai padarytų už jį. Tai jam atrodė vienintelis būdas išsigelbėti nuo Adrianos rūstybės, kuri kiekvieną akimirką galėjo išsilieti ant tėvų.  

Taip pat, jis labai nuoširdžiai norėjo užčiaupti ponią Miją, nes buvo visiškai įsitikinęs, kad tik jis vienas turėjo teisę erzinti rudaplaukę.

- Nėra nei vienos deramos? Koks siaubas! Nesijaudink, mama, aš pati pasirūpinsiu tinkama apranga. O savo drabužinėje deja, neturėjau jokių šventinių rūbų, nes nelabai ir yra progų jų apsirengti.

- Nuostabu! Būtų pats laikas tau išmokti pasirūpinti tokiais dalykais.

- O dabar, jei atleisite, mes jau norėtume grįžti į savo apartamentus.

- Žinoma, mieloji, eik su draugais.

Adriana linktelėjo ir apsisukusi nudrožė į savo kambarį, o paskui ją ir visas likęs devintukas.

Kai sunkios durys buvo tvirtai uždarytos, iš visų kampų pasipylė tikra klausimų lavina. Bet svarbiausią iš jų uždavė Kornelija:

- Kodėl tu nieko jiems nepasakei? Kodėl elgeisi ramiai ir pavyzdingai? Negi pasidavei ir klausysi jų nurodymų bei taisyklių?

- Ne, - Po šių Adrianos žodžių įsivyravo tyla. - Aš nepasidaviau. Tik suprantu, kad dabar atskleisti visas kortas būtų neprotinga. Reikia palaukti tinkamos progos, antraip aš sudegsiu. Būsiu įkalinta dvare ar kur kitur ir nieko nebegalėsiu padaryti. Kol kas, tegu mano, jog nusiraminau. O tuomet, atėjus tinkamai akimirkai, aš spruksiu. Išsivaduosiu iš visų šitų taisyklių ir kviečiu jus keliauti drauge.

- Kad keliausim su tavim, ar bent aš, tai neabejoju, - nerūpestingai atsakė Derekas. - Tik man įdomu, ar tavęs bėgti nepaskatino mintis, jog tėvai ieškos tau antros pusės?

- Nesivaipyk kaip kvailys, tu irgi taikinys.

- Kaip suprasti taikinys? - nors pilkaakis ir erzino Adrianą dėl vestuvių, jis neišgirdo tos pokalbio dalies kai sakė, kad ne tik jaunėlei bus ieškoma jaunikio.

- Nežinojai? Mes visi po truputį daugiau nei mėnesio tikriausiai turėsime tėvų laukiamas ir mūsų pranašaujančias amžiną nelaisvę sužadėtuves. Tu tikriausiai vesi kažkokią merginą, sakykim, po dvejų Didžiojo šaltinio prisipildymų.

- Ką?! - dabar Derekas ne juokais išsigando. - Jokiu būdu! Mano širdis priklauso medžioklei ir ginklams, o ne merginai, kurios niekad nemačiau akyse!

- Taip, mes įtariame, kad ir merginai, kurią pažįsti, - kaip medžiotojas nepraleisdavo progos paerzinti Adrianos, taip Forestas mėgdavo pasišaipyti iš Dereko ar jį panervinti.

- Patikslinimas, mano širdis priklauso medžioklei, ginklams ir Adrės erzinimo menui, - nusilenkdamas visiems buvusiems kambaryje papildė vaikinas.

- Taip, bet tai tavęs neapsaugos. Aš manau, kad vienintelė išeitis bėgti.

- Bet ar tu viską apmastei? Kur mes gyvensim? Kaip versimės? Ką darysim? Kada ir kaip bėgsim? - rimtai klausinėjo Hanteris. - Juk negalim grįšti į dvarą, ten mes iš kart būtume sugauti.

- Na, - nutęsdama paskutinę raidę, mergina žvilgtelėjo į lubas. - Aš turiu planą, bet nežinau ar jums patiks.

- Rėžk, princese.

- Ar tu naktimis nemiegi, ieškodamas naujų būdų mane sunervinti?

- Ne, princese, man tai gaunasi natūraliai. Bijau, jei pradėčiau planuoti, tu nebeištvertum.

- O man įdomu, koks tas planas, Adriana?

- Gerai, Hanteri, tuoj viską papasakosiu. Taigi, po šventės visi bus pavargę, virs tikra sumaištis. Tai būtų puiki proga sprukti. Mes pasiimtume maisto, patogių drabužių, pinigų ir svarbiausia ginklų. Juk visi įsidėjote juos į kažkurį krepšį?

- Taip taip, tu juk prisaikdei mus tai padaryti.

- Puiku, toliau. Mes išvykstame, manau galime keliauti į Vakarinių žemių šiaurę, geriausia į tą girią kažkur šiaurės vakaruos. Iš ten galėtume vykti į kitas karalystes. Jei sugebėtume palikti Elfų žemę, mes būtume saugūs.

- Pirma, kodėl turime keliauti į šiaurę, kad išplauktume iš čia, kai mes galėtume vykti į pietus, kur jūra žymiai arčiau? Antra, kaip mes tose kitose karalystėse pragyventume?

- Pirma, - pamėgdžiodama Robiną tarė rudaplaukė. - Šiaurėje lengviau išplauktume, nes pietuose labai brangios kainos ir tikrinami visi norintys išvykti. Antra, mes galėtume tapti samdomais kariais. Juk sargybinių visur reikia.

- Niekas nesamdys grupės vaikų. Jie tik pasijuoktų.

- Tuomet mums tik reikės jiems įrodyti, kad mes puikūs kariai.

- Ir kaip tu tai ketini padaryti?

- Iškviesdama jų geriausią karį į dvikovą.
2020-02-06 10:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-09 21:57
Nuar
Rašyti apie vaikus karius yra sudėtinga. Reikia tam pasiruošti, skaitant istorinę literatūrą, įsigilinant į karybos būdą ir į tą taktiką, kuri buvo specialiai suformuota vaikams ir mergaitėms, dalyvavusiems kovoje. Specialūs ginklai ir jiems skirti kovos būdai. Viskas paskaičiuota kilogramais, kiek jie galėdavo panešti atsargų, kiek strėlių ir smaigų. Kokie šarvai ir panašiai. Jei viso to nežinosite, sukurpsite dar vieną istoriją apie Berniuką Kibaldžiuką. Visais atvejais, kol kas šis tekstas net arti nestovi prie "Anžų kryžiaus", "Vėjo stigmos" ar "Likimo/nulis". Pabandykite paskaityti ką nors apie Aizu pilies šturmą Boshin karo metu.   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-06 12:56
Klaudijus Sulavarvis
penkiskart baisiau nei pirmame skyriuje
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2020-02-06 11:29
twentytwenty

apstulbusiems suaugusiesiems išpyškino Adriana./paprasčiausia be suaugusių/
apstulbusiems išpyškino Adriana.

karalystėse pragyventume?/ išgyventume/ jei kalba eina apie išgyvenimą

Juk visi įsidėjote juos į kažkurį krepšį?
/ kam tas kažkurį -kalbama eina apie ginklus tad į konkretų krepšį arba prie savęs jei tai svarbiausia/
///
tai kas man užkliuvo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą