Vienu sakiniu

Šaltukas spūsteli
o rytas šypsosi giedra
išsisklaido klampūs sapnai
nukrisdami glėbin pražilusios žolės
aš tau rašau eiles, Princese
dalinuosi žodžių atsarga skurdžia
juk žinau kad viskas pasakyta - stingsta
tarsi beržo pumpuras vasario vidury
ir frazės skambteli sutrikę
kai kryžkelėse sakinių paklysta
į kairę eisi - moralės bastionai  nesugriaunami
ir minios apkalbų juodžiausių
į dešinę - siela akivaruose braido
ragana patapdama sena
gal tiesiai - pakalnėn, siaurėjančiu keliu
kur greitai balansuoti teks ant lyno
po kuriuo bedugnė žiojas amžina
atsigręžt atgal - naktis ten
ir slopstanti šviesa retų žibintų
dar fimiamas žvakių, baigiančių sudegti
aš tau sakau, Princese - neliūdėk
dėl viso to, apie ką svajot tegalim
žodžiai patrepsėję vėl eiti susiruoš
nes šalta pagairėj vėjų stoviniuot
galų gale gal nesvarbu tos kryptys
juk be sunkumų niekur ...
neišdrįstu pamokančiu pabūti
juk kas aš toks - liokajus tik
sena livrėja apsisiautęs
ir apie blizgančius šarvus nebesvajoju
o jeigu net į riterius įšventintum
(iš kur man tavo įnorius atspėti)
vargu ar kalaviją bepakelčiau
nebent mintim, ar sielos įniršiu
skatikais proto už malones susimokėjęs
bet kuriuo keliu tave, Princese, vesiu
tikėdamas kad visa tai - tiesa
kaip šaltas šypsnis ryto
kaip žila žolė, kuri tik tam ir auga
kad žengti tau - minkščiau
ir žodžiai mano, frazės, sakiniai
tiktai tarnystė, kur beeitum.